Pirmąsias vestuvių metines mininti Viktorija Šaulytė-Mockė: „Metai buvo audringi ir nenuspėjami“

Trumpa dosjė

• Gimimo data.  1992 12 07.
• Horoskopo ženklas. Šaulys.
• Akių spalva. Pilkai mėlynos.
• Mėgstamiausias filmas. Elizabeth Gilbert „Valgyk. Melskis. Mylėk“.
• Laisvalaikio pomėgis. Laikas gamtoje ir neplanuotos išvykos.
• Skaniausias valgis. Su meile gamintas namuose.
• Svajonių automobilis. Švelniai rožinės spalvos „Fiat 500“.
• Netikėčiausias daiktas rankinėje. Kapų dėžutė.
• Erzinanti žmogaus savybė. Apsimetinėjimas, kad neturi erzinančių savybių.
• Žalingas įprotis. Kartais tikrai per didelis kiekis kavos.
• Mylimiausios gėlės. Pakalnutės.
• Keisčiausias poelgis. Aš kiekvieną dieną padarau labai keistų sprendimų, kurie pačią prajuokina.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Indų plovimas. 
• Svajonių šalis. Šiuo metu labai norėčiau patyrinėti Australiją.
• Idealas. Sąmoningesnės aš versija.

Viktorija, vykdote daug veiklų. Kaip vienu žodžiu prisistatote?

Pagaliau po ilgo laiko supratau, kad esu kūrybininkė. Visą pastarąjį laiką, kai nepažįstamas žmogus manęs paklaustavo „tai ką tu dirbi?“, pasimesdavau, nes, kai pradėdavau vardinti savo veiklas, jam pasidarydavo neįdomu arba įsimindavo tik kurį nors vieną žodį... Tikrai nemanau, kad esu verslininkė, nemoku strateguoti, man geriau išeina kurti. O kūryba primena, kad viskas, kas nepavyksta, nebūtinai yra blogai. 

Kaip paskirstote laiką, kaip pavyksta atsipalaiduoti ir pailsėti? 

Kai dirbi sau, gali planuoti laiką taip, kaip patinka ir yra patogu, nereikia savęs sprausti į rėmus. Vis dėlto yra vienas minusas – dirbant sau išsitrina namų ir darbo ribos, imi vadovautis požiūriu „Ai, aš čia tik greitai atrašysiu“. Dažnai pagaunu save mintyse ką nors planuojančią, o atsikėlusi ryte prie kavos pasiimu kompiuterį, o ne knygą.

Stengiuosi išgirsti kūno siunčiamus signalus, po ranka visada turiu Lise Bourbeau knygą „Tavo kūnas sako: „Mylėk save“, nes žinau, kad jis pasufleruoja, kada sustoti, kada kaip tik drąsiau lėkti pirmyn. Šiuo metu negalvoju, ar padariau per mažai, ar per daug, einu pasivaikščioti tada, kada noriu, miegu, kai atsiranda poreikis, jei noriu, tyliu ir vidury savaitės atostogauju. Dabar man to reikia. Mokausi neleisti lipti sau ant galvos ir nustatyti tam tikras ribas, nes būti geram nereiškia paminti savo norus.

O ką patartumėte kitiems?

Manau, kad didžiausia žmonių problema yra negebėjimas priimti savęs su visomis kūno ir proto linijomis. Gražiname kūną, bet nesusidraugaujame su protu. Neleidžiame skleistis visoms emocijoms ir jas užrakiname viduje. O tada, vieną dieną, jos sprogsta – nesuprantam, kas su mumis negerai.

Aš manau, kad protui, sielai ir kūnui reikia balanso, kurį pasiekiame tada, kai pradedame galvoti, kas man patinka, kaip ir kada geriausiai jaučiuosi, ar noriu sužinoti dar daugiau. Nurimstame, kai pripažįstam sau, kad kiekvienam reikia terapeuto, liūdnų dienų ir vieniems žmonėms šalia pasakyti „labas“, o kitiems – „sudie“. Atvira akistata su savimi labai skaudi, bet būtina tikram, kokybiškam gyvenimui. 

Kaip apibūdintumėte pandeminius metus: ką jie iš jūsų atėmė, ką davė?

Jie priminė dėkingumą svarbą. Kad atsikėlus ryte reikia padėkoti sau, už tuos, kurie yra šalia. Dėkingumas yra raktas į šviesesnę dieną. Aš esu beprotiškai laiminga, kad visi, kurie sirgo šia liga mano aplinkoje, išgyveno ir šiandien jaučiasi gerai. Pandeminis laikas atėmė norą bėgti, priminė man, kad labai mėgstu vienatvę. Taip pat su vyru priėmėme sprendimą pabandyti pagyventi prie jūros. Visada apie tai svajojom. Dabar sakom, kad matuojamės Klaipėdą, nes nežinom, kas laukia.

Taip pat per šį ramesnį laikotarpį pagaliau ryžausi atlikti akių regos korekciją ir dėl to labai džiaugiuosi (šypsosi).

Gal galite apie akių regos korekciją papasakoti plačiau?

Nuo 8 metų nežinau, ką reiškia gerai matyti, tad gyvenimas su akiniais prasidėjo antroje klasėje, o su lęšiais šokių aikštelėje maždaug 13–14-ais. Apie akių regos korekciją pirmiausia pagalvojau gal 20 metų, tačiau išgirdau labai daug komentarų, kad akys dar per jaunos tam ir pan. Šiais metais instagrame užėjau į vienos akių klinikos profilį ir pasižiūrėjau, ką kalbą žmonės po akių regos korekcijos.

Visi sakė, kad tai – geriausias sprendimas. Todėl jau tą pačią dieną užpildžiau anketą ir jiems parašiau. Dabar pati galiu pasakyti, kad atsikelti ir matyti yra be galo didelė dovana. Kadangi didžiąją laiko dalį nešiojau lęšius, smegeys iki dabar nesupranta, kas vyksta – vakarais prieš miegą vis einu į vonią jų išsiimti. Žinau, aplink daug žmonių, kurie nori, bet bijo, iš patirties sakau, kad baimė praėjo, kai iš specialistės gavau visus atsakymus į neraminančius klausimus. Visi lęšiai išmesti, akiniai atiduoti, gyvenu daug komfortiškiau.

Esate sakiusi, kad mėgstate viską suplanuoti iki smulkmenų. Pandemija jums buvo sukrėtimas?

Pradžioje tikrai taip. Kai pradėjo eiti žinutės ir skambučiai, kad renginiai perkeliami, kai kurie užsakymai atšaukiami, supratau, kad mano kontrolė pasibaigė. Tuomet prasidėjo gyvenimas, kai geriausias planas yra jokio plano. Tai dar vienas džiaugsmingas iššūkis, su kuriuo jau šiek tiek išmokau susitvarkyti, atleisti vadžias ir atsikratyti nuolatinio noro viską kontroliuoti. 

Taip įvyko vasario mėnesio kelionė į Meksiką. Sausio 1-osios vakarą kalbėdamiesi su vyru priminėm sau, kad nei vienas nežinom, kas bus rytoj, ir priėmėme spontanišką sprendimą pakeliauti po Meksiką. Nusipirkom bilietus ir, nežinodami, ko laukti, iškeliavom susipažinti su meksikietiška kultūra. 

Kas labiausiai patiko Meksikoje, o kas sukėlė nemalonius jausmus?

Labiausiai sužavėjo gamta ir Meksikos įvairiapusiškumas, autentiškos miestelių gatvės. Kadangi pačioje Meksikoje keliavome mašina, pamatėme tikrai daugiau. Atsimenu, nuvykom į Sant Cristobal miestą, o ten visos moterys vaikšto su spalvingomis suknelėmis, vyrai dėvi sombrerus – mums vaizdas kaip iš atvirukų, o jiems tai įprasta diena.

Keliavome ne vien po turistines vietas, netikėtai atsidūrėm ir prie Gvatemalos sienos, nors į tą pusę pagal planą neturėjome keliauti. Taip pat teko nakvoti kone džiunglėse. Ir visa tai be galo džiugino. Na, o turbūt labiausiai nuvylė Meksikos sostinė, kurioje daugiau šiukšlių ir betvarkės nei mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Sostinėje visai nejaučiau meksikietiškos dvasios. 

Ar apskritai esate aistringa keliautoja? 

Taip, jei tektų rinktis tarp prabangaus automobilio ir kelionės, laimėtų kelionės. Keliaudama labai daug išmokstu, padovanoju sielai naujų spalvų. Mane labiau veža intensyvios kelionės, kuriose gali pasitakyti netikėtimų, sunkumų, bet tai man patinka labiau nei poilsis prie baseino (žinoma, reikia ir to). Mane labiau traukia tokios intensyvios, kartais tikrai varginančios kelionės, bet po jų aš į širdį sudedu labai daug jausmų.

Kokių įsimintinų nuotykių esate patyrusi?

Su vyru ne kartą esame lėkę į lėktuvą, buvau palikusi daiktus prie oro uosto, ne kartą keliaudami mašina nuvykome ne ten, kur planavome, porą kartų ne savo noru teko atsisveikinti su telefonu, šokiai iki ryto, kopimas į kalnus. Atsimenu, kai svečiavomės Gruzijoje, taksistas pasikvietė mus į svečius. Su jo šeima pietavome, sėdėjome prie bendro stalo. Buvo neįprasta, bet be galo įdomu ir gera. Visos kelionės susideda iš mažų akimirkų, kurios po kurio laiko tampa labai didelės.

Kokie jūsų santykiai su šeimos nariais? 

Turime labai tvirtą santykį ne tik su šeima, bet ir su giminėmis. Nuo mažų dienų mačiau artimų žmonių draugystę – ji visada buvo atvira ir tikra. Mano šeima yra draugai, o draugai yra šeima. Aš sunkiai prisileidžiu svetimus žmones, retą įsileidžiu į savo gyvenimą, kūriu artimą ryšį, tačiau, užmezgusi draugystę, atsiduodu visa širdimi. Turbūt todėl ypatingus santykius puoselėju su šeima – tai tie žmonės, kurie visomis akimirkomis buvo ir yra kartu su manimi. 

Rugsėjo 6 dieną švęsite vestuvių metines. Kokie tie pirmieji vedybiniai metai?

Audringi ir nenuspėjami. Tačiau toks mano ir Juliaus gyvenimas buvo visada: vieną dieną labai banguojame, kitą dieną ramiai ilsimės uoste. Labai daug mokomės vienas iš kito ir tai yra didžiausia dovana. Esu labai dėkinga savo vyrui už tai, kiek dovanų dvasine prasme jis man dovanoja.

Per tuos metus vienas iš kito daug ko išmokome, labiau pažinome patys save. Tekėjau Julių pažinodama ne vienus metus, tad tikrai žinojau, kokį maistą jis mėgsta, kas jį erzina ar kuriuo paros metu geriau jaučiasi. O vestuvės juk nepakeičia žmonių... Mes tik nusprendėm įrašyti šį įvykį į savo gyvenimo istoriją.

Su vyru neskubate planuoti vaikų, tiesa? Ką atsakote smalsuoliams?

Atsakome, kad dabar laukiam samojedo, nes šiuo metu planuojame šuniuką (juokiasi). Tokie klausimai manęs jau nebetrikdo. Daugelis žmonių yra tarsi užsiprogramavę to paklausti, patys nesupranta, kodėl. Aš laisva valia renkuosi atsakyti, pajuokauti ar patylėti.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.