„Manau, kad jis namuose kažkur pakavotas, suvyniotas guli – reikia žmonos klausti, – nusijuokia pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas disko metikas Romas UBARTAS (64), paklaustas, kur saugomas istorinis medalis. – Tai – man brangus simbolis. Tikiu, jei ištraukčiau, ašarėlė gal ir nuriedėtų. Nesu jo matęs daugiau nei ketverius metus. Anksčiau svečiai prašydavo parodyti...“
Romai, patikrinkime, kaip gerai viską prisimenate: Barselona, 1992-ųjų rugpjūčio 5-oji.
Jei norime prisiminti visą tos dienos dienotvarkę, geriau net nebandykime (juokiasi). Pamenu, iš ryto jaučiausi labai prastai. Ir tai nebuvo jaudulys. Savijauta pagerėjo tik prieš pat varžybas. Pirmi du metimai buvo labai blogi. Net pagalvojau, kad ką nors ne tą būsiu suvalgęs išvakarėse. Tačiau neturėjau kur trauktis.
Supratau, kad visa Lietuva manimi pasitiki – laukia medalio. Nujaučiau, kad iš manęs jo tikisi net pačios aukščiausios prabos. Sakoma, visi trys olimpiniai medaliai yra gerai, bet... Teko susikaupti. Tai buvo mano penktasis metimas – 65,12 metro. Bet jaučiausi nepadaręs visko, ką galėjau. Ne mano diena! Ačiū Dievui, to rezultato užteko!