„Tas etapas, kai niūniuodavau savo dainas, jau seniai praeity“, – kvatoja estrados legenda Jonas MAŠANAUSKAS. Prieš penkiasdešimt metų iš didžiosios scenos pasitraukusį charizmatišką atlikėją vėl dainuoti privertė šiandien daugelio lūpose atgimstantis šlageris „Vilniaus stogai“.
Dėl to, kad jūs vėl dėmesio centre, kaltas režisierius Donatas Ulvydas, kuriantis filmą pagal Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“?
Mano sūnus kompozitorius Kipras Mašanauskas su kolega Jievaru Jasinskiu rašo tam filmui muziką. Praėjusį rudenį Donatas sumanė buvusiame Lukiškių kalėjime surengti koncertą – koks nors kadras iš jo galbūt pateks ir į filmą. Pagal scenarijų „Vilniaus stogai“ labai tiko. Kai paprašė sudainuoti, sakiau, palikite mane ramybėje – nuo 1970-ųjų nelipau į profesionaliąją sceną! Tada pasiūlė su jauniausia anūke Uršule „Stogus“ atlikti Vilniaus 700-ojo gimtadienio koncerte.
Pagalvojau, kad jai tai būtų gražus prisiminimas, – sutikau pramankštinti senas stygas. Nors jau nesinori į sceną, juk kaip boksininkas ringe turi boksuotis, taip atlikėjas – dainuoti. Nepamiršau, kad tai nėra lengva, kad artistų gyvenimas nėra rožėmis klotas. Norint dainuoti tikrai profesionaliai, reikia turėti sveikatos, nuolatos treniruoti balsą. Nesvarbu, kad šiais laikais visi tik su mikrofonu, daugelis pagal fonogramą dainuoja, – organizmas turi būti paruoštas taip, kad ir be mikrofono galėtum.