„Pitsbergo priimamojo“ žvaigždė N.Wyle: apie rizikingą formatą, nuogumą ekrane ir liūdną medicinos realybę

Ar įmanoma išlaikyti žiūrovą prikaustytą prie ekrano vien stebint, kaip vyksta įprasta darbo pamaina? Kaip šis formatas pakeitė aktorių ir kūrybinės komandos darbą? Ir kodėl, pasak N.Wyle, tai buvo vienas įdomiausių, bet ir sunkiausių jo projektų? Apie visa tai – interviu 15min/Žmonės.lt skaitytojams.

Kaip gimė „Pitsbergo priimamasis“?

Viskas prasidėjo pandemijos metu, 2020-aisiais. Tuo metu sėdėjau namuose, nedirbau ir jaučiausi labai prislėgtas, nes neturėjau įgūdžių, kurie galėtų būti naudingi tokiu sudėtingu metu. Tuo tarpu pradėjau gauti daugybę laiškų iš pirmosios pagalbos darbuotojų. Jie rašė man dėkodami už įkvėpimą dirbti skubiosios pagalbos skyriuje. Savo laiškuose jie pasakojo apie savo kasdienybę, apie tai, ką mato ir jaučia, kaip senka energija. Šios istorijos man atrodė labai svarbios ir norėjau jas papasakoti. Pasidalinau savo mintimis su Johnu Wellsu: „Gaunu daugybę įkvepiančių ir prasmingų laiškų, kurie galėtų tapti įdomia istorija. Žinau, kad nenori grįžti prie šio formato, ir aš pats nebūtinai to noriu, bet jeigu kada nors nuspręstum vėl pabandyti, aš tikrai norėčiau prisijungti.“

Maždaug tuo pačiu metu Scottas Gemmillas, dirbęs su serialu „Ligoninės priimamasis“, atėjo pas mane ir Johną su klausimu: „Ar nemanote, kad vertėtų pabandyti papasakoti apie tai, ką išgyvena žmonės, dirbantys šiame sektoriuje?“ Visi žinojome, jog „Ligoninės priimamasis“ buvo vienas reikšmingiausių projektų mūsų karjerose, ir supratome, kad, jei tai padarytume netinkamai, rizikuotume viską sugriauti. Šie pokalbiai tęsėsi keletą metų.

Galiausiai, maždaug prieš 13 mėnesių, gimė idėja sukurti serialą apie skubiosios pagalbos skyrių. Idėja buvo tokia: žiūrovai bus tarsi įtraukti į šios komandos gyvenimą – kaip korespondentai, kurie mato ne tik pavienius atvejus, bet ir bendrą ligoninės poveikį pacientams, personalui ir visai sveikatos priežiūros sistemai. Seriale stengėmės parodyti, ko mes reikalaujame iš sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų kiekvieną dieną, metus po metų, be jokių pertraukų.

Kaip atsirado Jūsų personažas Robbis?

Pirmiausia pradėjome nuo klausimo, kuo jis nėra. Robbis nėra Johnas Carteris. Tai buvo atspirties taškas – nenorėjome kartoti to, kas jau buvo sukurta. Norėjome kažko naujo, kitokio, tikro. Mano galvoje jau buvo keli įdomūs prototipai – vyrų, kuriuos pastaruoju metu stebėjau žiniasklaidoje. Juos sunku tiksliai apibūdinti: jie beveik apolitiški, nes visas jų gyvenimas sukasi aplink darbą. Ir jų darbas nėra vien tik apie pagalbą kitiems. Tarnystė, kurią jie pasirenka, iš tikrųjų tampa jų išgyvenimo mechanizmu – būdu susidoroti su savo pačių vidiniais iššūkiais. Jie neria į šią veiklą dėl adrenalino, nes šis jausmas leidžia jiems trumpam pamiršti viską, kas egzistuoja už to ribų. Tai trapus, bet kartu visiškai atsidavęs gyvenimas. Man norėjosi šiuos niuansus išnagrinėti. Norėjau tam tikra prasme dekonstruoti herojų ir parodyti jį kaip žmogų, kuris klysta, pavargsta, turi nueiti į tualetą, pyksta ir nešiojasi galvoje paslaptis, kuriomis negali pasidalinti, nors jos apsunkina jo galimybes veikti visu pajėgumu. Seriale matome, kaip jis dirba savo pamainą, ir stebime, kaip jo gebėjimas atskirti vidinį pasaulį nuo darbo aplinkos palaipsniui silpsta, vis labiau ir labiau, kol galiausiai…

Koks buvo didžiausias iššūkis naudojant realaus laiko formatą, kai vienas epizodas atitinka vieną darbo valandą?

Didžiausias nuovargį kėlęs iššūkis buvo įrodyti, kad ši idėja veiks. Ar tai apskritai įmanoma? Ar galima kurti serialą be muzikos? Ar veikia realaus laiko formatas vienoje aplinkoje, kur nėra, tarkime, Jacko Bauerio šokančio į automobilį ir dalyvaujančio persekiojimo scenoje? Suprantate, kol nepamatėme pirmojo epizodo montažo, visa tai buvo tik teoriniai svarstymai. Tačiau tai buvo vienintelis būdas pritraukti šiuolaikinę, itin išprususią auditoriją nauju ir įtraukiančiu būdu. Reikėjo atsisakyti visų dalykų, prie kurių žiūrovai buvo įpratę, visų manipuliacijų, kuriomis juos anksčiau valdėme, ir pažiūrėti, ar galime juos tiesiog sugriebti už atlapų ir priversti stebėti tai, kas vyksta čia ir dabar. Be jokio papildomo komentaro, be poreikio viskam suteikti kokį nors dogmatišką atspalvį. Tiesiog parodyti tai, kas yra.

Praktiškai mąstant, ką toks istorijos pasakojimo būdas reiškia aktoriams ir komandai?

Filmuojame chronologiškai – visiškai išlaikydami nuoseklumą. Pirmoji serija buvo pirmoji mūsų filmavimo diena. Per dieną nufilmuodavome aštuonis ar devynis puslapius scenarijaus, o tada viską sustabdydavome, pavyzdžiui, jei padedu kavos puodelį, jis ten lieka tol, kol kas nors jį paima ir perkelia prieš kamerą. Nuoseklumo išlaikymas yra toks ekstremalus, kad turime du scenarijaus prižiūrėtojus: vienas stebi aplinką, kitas – žmones. Tačiau filmavimas realiuoju laiku turi savotišką privalumą – jis beveik lengvesnis nei įprastas filmavimo grafikas, kai dėl gamybos priežasčių kartais paskutinė scena filmuojama pirma, o pirmoji – paskutinė. Šis formatas leidžia pasakoti istoriją beveik kaip teatre: tai, ką jau suvaidinate, tiesiogiai daro įtaką tam, kas bus toliau. Tam tikra prasme, aktoriui tai netgi lengviau.

Kaip susitvarkėte su medicininių terminų apimtimi?

Prieš pradėdami filmavimą surengėme dviejų savaičių stovyklą, kurioje visa aktorių grupė buvo suburta tarsi mini medicinos mokyklai. Mokėmės visų procedūrų, kurias turėjome atlikti, visos terminologijos. Žiūrėjome mokomuosius vaizdo įrašus. Pasikvietėme lektorius, kurie dalijosi savo emocinėmis patirtimis. Išklausėme išsamią programą, kuri padėjo visiems sėkmingai įsikūnyti į vaidmenis.

Pirmąją seriją režisavęs Johnas Wellsas netgi sukūrė hierarchinę struktūrą mūsų repeticijų procese. „Medicinos studentai“ buvo sugrupuoti ir dalyvavo savo mokymų kursuose, o „rezidentai“ turėjo atskirą, savarankišką grupę. Aš, tuo tarpu, veikiau savarankiškai – buvau atskirtas nuo visų kitų ir dirbau pagal savo programą. Kai pradėjome filmuoti, medicinos studentai natūraliai užmezgė tarpusavio ryšį, rezidentai susidraugavo tarpusavyje, o Robbis, mano personažas, vaikščiojo kaip vienišas vilkas tarp visų jų. Tai puikiai suveikė.

Kas pasikeitė medicinoje nuo tada, kai kūrėte serialą „Ligoninės priimamasis“, iki dabar?

Na, sakyčiau, čia kaip prieš ir po Kristaus – pandemija tapo esminiu lūžio tašku. Medicinos sektorius dabar mėgina išsikapstyti iš gilios „duobės“, kurią sukėlė daugybė susiklosčiusių veiksnių, o vienas ryškiausių – slaugytojų trūkumas. Tai reiškia, kad pacientai negali būti priimti į ligonines, kol nėra pakankamai personalo. Dėl to skubios pagalbos skyriai tampa perpildyti, o visa sistema patiria grandininę reakciją, bandydama grįžti į veiksmingą darbo ritmą. Esminis šios problemos šaltinis – personalo stygius. Anksčiau gydytojai ir slaugytojai galėjo daugiau dėmesio skirti kiekvienam pacientui. Dabar situacija tokia: jei pasiseka, pacientui skiriama vos aštuonios minutės, o dokumentų tvarkymui – net 35 minutės. Tai – mūsų laikų realybė, kai gyvename visuomenėje, kurioje bylinėjimasis tapo įprasta praktika, o biurokratijos lygis tiesiog nepakeliamas. Dėl to gydytojai ir slaugytojai susiduria su daugybe kliūčių, kurios trukdo jiems išnaudoti visą savo potencialą ir suteikti pacientams tokį rūpestį, kokio jie tikrai nusipelno. Šis serialas ir yra būtent apie tai.

Ar „Pitsbergo priimamasis“ yra politinis serialas?

Kai parodai situaciją, kurioje girdimos abi ginčo pusės, tai tampa ne tik postūmiu pokalbiui, bet ir galimybe ugdyti empatiją. Man svarbu matyti kitą požiūrio pusę, kuri būtų žmogiška, suprantama ir artima. Televizija turi galią paversti skirtingas nuomones tikrų žmonių balsais – žmonių, kurie susiduria su realiais iššūkiais. Tai leidžia suprasti, kad apie šiuos dalykus kalbėtis galima, tačiau tai sudėtinga, nes problemos yra giliai įsišaknijusios. Ir taip, tai yra politinis serialas, nes aš tikiu visuomene, kurioje, pavyzdžiui, egzistuoja labiau apgalvota ginklų kontrolė. Jei serialas gali tapti priemone, padedančia kelti tokius klausimus ir skatinti pokyčius, man tai būtų tikras laimėjimas.

Kaip nusprendėte, kurias scenas rodyti, o kurių – ne?

Pagrindinis klausimas nėra „ką galime parodyti“, svarbiausias klausimas yra „ką turėtume parodyti“. Vadovaujamės diskretiškumu, skoniu ir savitu pasakojimo būdu. Žinojimas, kad viską galime rodyt išsamiai ir trimačiu pavidalu, labai išlaisvina. Seriale yra vadinamojo „ne seksualinio pobūdžio nuogumo“ scenų, kuriuose suvaidinti turi sutikti visi pacientų vaidmenis atliekantys aktoriai. Kaip ir bet kuriame traumų centre, jei į ligoninę pacientą atveža ant neštuvų, jo drabužiai turi būti nukirpti.

Ar filmuosime nuogumą be reikalo? Ne, tačiau to neslėpsime, jei tai yra dalis procedūros, kurią rodome. Tokiu būdu pašaliname filtrus ir kuriame autentišką vaizdą. Norime atsakyti į klausimus, kurie natūraliai kyla žmonėms: „Kas nutiktų, jei mane pašautų? Kaip tai atrodytų? Ką jausčiau? Kas mane gydytų? Koks būtų garsas?“ Daugumai žmonių būna smalsu: „O kas, jei aš nuvežčiau savo tėtį į ligoninę dėl tokios problemos – kiek laiko reikėtų laukti?“

Minėjote, kad žmonės rašydavo jums, jog „Ligoninės priimamasis“ įkvėpė juos pasirinkti skubiosios pagalbos medicinos sritį. Ar manote, kad „Pitsbergo priimamasis“ gali padaryti tą patį?

Tai išties įdomu. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje skubioji medicina nebuvo populiari ar trokštama specialybė. Ji dažnai buvo laikoma ligoninės „podukra“, kuriai trūko finansavimo, o gydytojai neturėjo daug laisvės atlikti procedūras, kurios, kitų skyrių nuomone, priklausė jų kompetencijai. Skubiosios medicinos gydytojai buvo tarsi adrenalino fanatikai, kurie iš esmės taikė karo metu įgytas žinias miesto aplinkoje, mėgindami pritaikyti tas patirtis taikos sąlygomis.

Staiga ši sritis pradėjo traukti vis daugiau žmonių. Devintojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje norinčių tapti skubiosios medicinos gydytojais atsirado daugiau nei bet kada anksčiau. Tai paskatino didesnį finansavimą, daugiau naujų procedūrų ir technologijų kūrimą, o sritis ėmė sparčiai augti – tarsi užsisuko teigiamų pokyčių ciklas. Tačiau pernai, pirmą kartą istorijoje, visoje šalyje neužteko kandidatų, kad būtų užpildytos skubiosios medicinos gydytojų pozicijos. Po COVID-19 pandemijos ši sritis atsidūrė kritinėje situacijoje – žmonės nebenori jos rinktis.

Profesija tapo baisi: pacientai dažnai pikti ir nedėkingi, darbo sąlygos – sunkios, o atlyginimai neatitinka atsakomybės. Daugelis mano, kad rinktis šį darbą – tarsi pasirašyti „nuosprendžiui“. Dabar yra puikus metas naujam serialui, kuris galėtų dar kartą parodyti šiuos žmones kaip tikruosius herojus. Galbūt mes galime vėl pritraukti daugiau žmonių į šią gyvybiškai svarbią sritį. Nes jų mums labai reikia. Labiau, nei bet kada.

Po vieną gydytojų pamainos priimamajame valandą – naują epizodą – HBO prenumeratoriai Lietuvoje gali išvysti kiekvieną penktadienį iki balandžio 11 dienos.