Kai prieš penkerius metus PARYŽIAUS DIEVO MOTINOS KATEDRĄ nuniokojo gaisras, niekas dar neįtarė, kad žmonijos bėdos – nuo kovido iki karų – tik prasideda. Tad šventovės sugrįžimas 2024-ųjų pabaigoje teikia vilties.
Katedros likimas toks pat permainingas kaip ir žmonijos, kurios istoriją ji stebi gerus devynis šimtmečius. Ją dievino, jos nekentė, ją griovė ir atkūrė, aprašė romane, kuris ir šiandien griebia už širdies. Victoro Hugo šedevras – anaiptol ne vienintelis. Gotikinės bažnyčios varpai vėl skamba, į ją sugrįžo švenčiausia relikvija – vainikas, kuriuo, pagal Evangelijas, prieš nukryžiavimą buvo vainikuotas Jėzus Kristus (1239-aisiais atgabentas Liudviko IX į Paryžių ir saugomas brangakmeniais inkrustuotame aukso ir sidabro relikvijoriuje). Per šventąsias mišias vėl gaudžia didžiausi Prancūzijos vargonai, įrengti prieš 300 metų.
Restauravimas tęsis ir 2025-aisiais, tačiau metų metais išmelstoje vietoje vėl vyksta pamaldos. Vienos pirmųjų buvo skirtos pagerbti keliems tūkstančiams žmonių, kurie dirbo statybos aikštelėje, aukojo lėšas, savanoriams, organizacijoms ir ugniagesiams. Dabar tikintieji gali melstis kaip įprasta, tik – bent kol kas – turi užsiregistruoti internetu. Jei bus bažnyčios valia, vienas iš Prancūzijos ir tikėjimo simbolių ir toliau liks nemokamas (vyriausybė siūlo įvesti lankytojams penkių eurų mokestį, kuris padėtų sukaupti išteklių tolesniems darbams ir kitų šventovių restauravimui). Viskas, kas sugriauta, gali būti atstatyta – dar kartą iš tikrų pelenų pakilusi Dievo Motinos katedra primena šią seną tiesą.