Po tragedijos Neryje – atvira D.Žeimytės-Bilienės istorija: „Galvojau – man tikrai taip nenutiks“

Prieš ketverius metus mama tapusi Daiva Žeimytė-Bilienė savo sunkumus gimus sūnui aprašė socialiniuose tinkluose. Žurnalistė taip pat sukūrė grotažymę #aškalbėsiu, taip skatindama kitas moteris išdrįsti prabilti apie savo patirtį.

Savo įrašu ji sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.

„Laikas pradėti apie tai kalbėti.

Mano istorija. Puikiai pamenu, kai vaiko susilaukusi draugė man pasakojo apie pogimdyvinę depresiją. Tada išklausiau, pabandžiau guost, kad gi ji praeina, išėjau pro duris į savo aktyvųjį ir nerūpestingą gyvenimą ir pamiršau. Tuomet galvojau – jau man tai tikrai taip nenutiks.

Susilaukiau sūnaus. Pradžioje tas viesulas, kuris įsuko, nė nepaliko laiko susimąstyti, kas čia ir kaip. Nešė kaip banga. Pradėjus atsikvošėti atėjo supratimas, kad gyvenimas ne tai, kad pasikeitė. Jis absoliučiai kitoks, niekada nebebus taip kaip buvo ir niekas nedavė laiko tam pasiruošti. Pasaulis tas pats, bet tu jame nebe ta pati. Pasidarė šiek tiek baisu. Tada galvojau – dabar sunkesnis laikotarpis, bet greitai bus tik paprasčiau ir lengviau.

Taip apgaudinėjau save. Turbūt, kaip ir dauguma moterų. Žinot, kaip aš galvojau? Negi dabar pasirodysiu silpna, čia gi tik dar vienas iššūkis, susitvarkysiu. Tyliai. Galva sprogsta, buvo momentų, kai nei iš šio nei iš to, pradėdavo drebėti kojos. Supranti, kad čia ta įtampa išeina. Bet vis tiek tyliai. Nes jeigu rėksiu, skųsiuos, visi sakys, kad esu nenormali, išprotėjusi. O kas norės turėti reikalų su išprotėjusia? Paverkdavau duše.

Daugybė nevaldomų dalykų – nerimas dėl vaiko, kai neturi net žalio supratimo ką su tuo daryt. Kad ir kokias savęs raminimo metodikas betaikytum, jos veikia tik laikinai, nes tas suknistas nerimas yra kažkoks kosminis ir atsiranda jam dar būnant pilve. Mano atveju praeities netektys, tarp kurių ir mažo broliuko mirtis, tą nerimo skalę dar labiau padidina. Ir nieko negaliu su savim padaryti. Tiesiog bijau dėl jo. Vaiko ligos, kada pati praktiškai susergu, nes nebėra nei naktų, nei dienų, o jaudulys dėl sergančio vaiko sprogdina smegenis.

Aplinkinių spaudimas ir pamokymai – daryk tą, nedaryk šito, kodėl taip, o ne anaip – kartais jautiesi lyg nieko nebežinai ir nebemoki. Ir, aišku, jautiesi bloga mama. Iki minimumo sumažėjęs socialinis bendravimas – ir dėl pačios laiko stokos, ir turbūt dėl to, kad tiesiog nebeįdomu su vaikiškuose reikaluose paskendusia moterimi. Nebesupranti, kodėl staiga tau neberandama laiko ir tas irgi slegia.

Fizinės sveikatos suprastėjimas – nėštumas, gimdymas, pogimdyvinis laikotarpis milžiniškas krūvis moters organizmui, asmeniškai aš dar neatsistačiusi iki šiol, o dabar dar pasireiškė nusėdusio imuniteto reikalai. Sergu ištisai. Su vaiko gimimu atsiradęs stiprus nesaugumo jausmas, bijau dėl ateities, bijau ar gebėsiu pasirūpinti vaiku, o jeigu liksiu viena su juo, kas tada? Laiko nebevaldymas – planuok kaip nori, vis tiek visur vėluoju, bėgu. Pasikeitę santykiai namuose – vaikai keičia santykius ir tai yra dar vienas nerimo šaltinis.

Visi šie jausmai ir pojūčiai nėra apie pagalbą auginant vaiką. Kai ji yra, kai vaiką prižiūri tėvas, močiutė, ar kai jis išeina į darželį, tai leidžia šiek tiek atsitraukti. Bet tie jausmai ir pojūčiai vis tiek niekur nedingsta. Tai jausmai ir pojūčiai apie pačią moterį ir apie jos tapimą mama. Bijai pripažinti, kad gyvenimas pasikeitė, bijai pasakyti, jog tau sunku, nes pati bijai tai sau pripažinti. Be to, visada atsiras sakančių, kad maivaisi, vaidini, ko čia skundies, gi pati apsižiojai tą vaiką. Ir negali, netgi neturi jėgų aiškinti, jog kartais tiesiog nebežinai kas gerai ir kas blogai. Ir kad nebemoki nieko: nei ilsėtis, nei džiaugtis, nei atsipalaiduoti, nei būti rami. Ir aš, tiesą sakant, nežinau, kada tai baigiasi.

Pasakoju savo istoriją, nes matau, kokio dydžio problema yra pogimdyvinė depresija ir kokios tragiškos kartais būna jos pasekmės. Oficialioji statistika teigia, kad 20 procentų moterų Lietuvoje patiria pogimdyvinę depresiją. Aš manau kitaip. Manau, kad visos mes, susilaukusios vaikų, patiriame šią būseną – sunkesnės ar lengvesnės formos. Tik nekalbam apie tai. Reikia pradėti kalbėti. Pasakoti savo istorijas, nebijoti, nes tai ne gėda.

Tai visų mūsų, mamų, našta, kuria galime pasidalinti ir gal žinant, jog esi ne viena, bus lengviau. Svarbu išdrįsti pasakyti, jog sunku. Rasti žmogų, kuriam galite tai pasakyti. Jeigu neturite kam, parašykite man. Laikas pradėti kalbėti. Mes visada daug darome, kad apsaugotume vaikus, atėjo laikas padaryti daugiau, kad išgelbėtume jų mamas“, – atvirai savo istorija dalijosi Daiva Žeimytė-Bilienė.

Rugsėjo 3 dieną Vilnių sukrėtė dviguba tragedija: Neryje nuskendo dvi mažos mergaitės – dvejų ir vienų metų amžiaus.

Jų nužudymu įtariama 36-erių mama, kuri Policijos departamento Personalo administravimo skyriaus darbuotoja.

„Darbą atlikdavo puikiai, dirbo su personalo klausimais, jokių pretenzijų dėl darbo – labai kruopšti. Tačiau buvo uždaro būdo, nebuvo linkusi pasakoti apie save“, – BNS pirmadienį sakė Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.

Moteris policijoje dirbo 2018-2020 metais, paskui jai pamečiui gimė vaikai. Nuo 2021 metų sausio moteris yra vaiko priežiūros atostogose.

Anksčiau ji, turimais duomenimis, dirbo socialine darbuotoja.

Dėl sveikatos sutrikimo motina sekmadienį paguldyta į ligoninę, ja medikai rūpinasi iki šiol.

Pareigūnai viešai dalijasi versija, kad moteris paskandino dukras ir ketino pati nusižudyti. Vietoje prie Neries, kur įvyko tragedija, paprastai nesimaudoma, nėra paplūdimio. Moteris prie Neries buvo atvykusi savo automobiliu.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymo, taip pat dėl bejėgiškos būklės žmogaus nužudymo.

Už šiuos nusikaltimus baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki 20 metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Atsakomybė galima tik tuo atveju, jei ekspertai patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu asmuo suvokė savo veiksmus ir gali atsakyti dėl padarinių.