Turbūt nėra kito amžininko, kurio gyvenimas ir kūryba šiandien būtų vertinami taip prieštaringai kaip poeto, dramaturgo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Justino MARCINKEVIČIAUS (1930–2011). Skirtinguose Lietuvos miestuose kylantys rašytojo atminimui skirti paminklai, neseniai išleistas „Rinktinių raštų“ dešimttomis liudija žmonėse tebegyvą jo poetinio žodžio, lydėjusio okupacijos dešimtmečiais, skambesį. Šiemet poetui būtų sukakę 95-eri.
Kritikai vis primena lanksčią rašytojo laikyseną sovietmečiu, jo kūrinius buvus naudingus tuometiniam režimui. Tačiau bene paradoksaliausias yra Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Laisvė“ likimas: parašytas brežnevinio sąstingio laikotarpiu, kažin kaip praleistas cenzūros, po keliolikos metų virto viena gražiausių atgimusios tautos baladžių ir skamba iki šiol.