Populiariausi vestuvių fotografai: Eglė Sabaliauskaitė per dieną surenka gražiausias gyvenimo akimirkas

„Šiurpas ima matant, kaip jaunikis žiūri į būsimą žmoną, kaip nuotaka verkia, sakydama priesaiką, kaip mama jaudinasi, draugai palaiko ir ploja, kaip šokamas pirmas šokis... Manyje tai įjungia visus pojūčius – aš tuo tikiu, gyvenu, kvėpuoju, judu kartu, išgyvenu, juokiuosi ir net kartais verkiu. Gauti galimybę visa tai išgyventi ir sukurti prisiminimą – prasminga ir verta, – sakė Eglė. – Tas jausmas, kai kuri istoriją, kai sustabdai akimirkai laiką, o paskui priverti kitus džiaugtis yra nepakartojamas".

Dabar fotografuoja kas tik netingi – turime daug techninių galimybių, kodėl jūs fotografuojate?

Fotografija man yra darbas, pomėgis gyvenimo dalis – viskas. Kai sustoju akimirkai ir bandau pagalvoti, o kas, jei pailsėčiau nuo fotografijos, suvokiu, kad tai tas pats, kas pailsėti nuo savęs. Tai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Fotografavimas mane įkvepia, skatina, jaudina, judina, verčia šypsotis. Fotografuodama užmirštu tai, kas mane liūdina, skaudina. Fotografuodama jaučiuosi prasminga, gyva ir visada – ne vieniša...

Pamilau savo darbą, įkūnydama savo svajones ir jų įgyvendinimą per fotografiją. Kompensuoju tai, ko neturiu arba įprasminu tai, kas man brangu ir turima.

Kodėl vestuvininkai turėtų rinktis būtent jus?

Niekada neskatinau rinktis būtent manęs, nes svarbiausia, kad jaunieji viską darytų savo valia. Kad rinktųsi fotografą žinodami, jog jiems tikrai patinka jo darbo stilius, darbai. Būna, atsisėdi šalia būsimų jaunųjų ar pakalbi telefonu, internetu – ir pajauti, kad yra ryšys, kad susikalbate, kad siekiai ir lūkesčiai sutampa. Tada ir suvoki – čia tavo klientas ir jie tau atsako tuo pačiu. Vyksta bendradarbiavimas: pasitikėjimas ir galėjimas pasijusti laisvai – neatsiejama dalis.

Koks jūsų darbų unikalumas?

Kai kuriu istoją, stengiuosi priminti modeliams, kas yra svarbiausia ir kurti tai, kas neišgalvota, tikra. Laisvai, jaukiai, paprastai ir būtinai nuoširdžiai – tokie mano siekiai.

Darbo metu žiūriu į modelį taip, kaip noriu, kad į mane žiūrėtų, kalbu taip, kaip noriu, kad kalbėtų su manimi. Stengiuosi ir toliau tiesiog bendrauti, parodant kadro tikrumą, įkūnijant svajones paprastame gyvenime. Žmonės jaučiasi laisvai, kai daro tai, kas jiems natūralu, neverčiant savęs tapti kažkuo kitu.

Man svarbu, kad kiekvienas, kuris mato nuotrauką, tikėtų emocija, vieta, laiku, spalvomis. Kad tai primintų dieną, paliktų prisiminimą, sužadintų emocijas, išmokytų, įkvėptų, priverstų pagalvoti, iškeltų klausimus, perteiktų esmę. Jei nuotrauka kalbina žiūrovą – mano tikslas pasiektas.

Kaip kūrėjai, man didelis džiaugsmas fotografuoti reportažiniu stiliumi ir pastebėti detales, pabrėžiant jų svarbą. Vien ta mintis, kad aš galiu kurti istoriją kito žmogaus ar žmonių grupės asmeninėje erdvėje, man yra labai malonus ir atsakingas darbas.

Apie kokius vestuvininkus svajojate – kur, kaip norėtumėte padaryti fotosesiją?

Kai pagalvoju apie visus jaunuosius, kuriuos sutikau pastaruosius 6 metus (o aš juos prisimenu beveik visus), visada vertinau kiekvieną savo porą ir visais džiaugiausi.

Neturiu reikalavimų porai, gal tik galiu išskirti, kad jaudina ir skatina kurti nuoširdus noras, tikras bendravimas, atsipalaidavimas, tikėjimas, pasitikėjimas.

Neseniai teko vestuves fotografuoti Italijoje, kur šilta ir jauku, kai Lietuvoje dar buvo šalta. Vietų ir gamtos grožis neapsakomas, o šiluma sukuria jaukumo. Norisi ten grįžti ir ieškoti neatrastų vietų, keliauti ir mėgautis. Žinoma, galima tai sukurti ir pas mus: Vilniaus senamiestis užburia, Klaipėdos pajūris kuria kitokias istorijas, kiekviename mieste yra unikalumo. Svarbiausia gal ne vieta, o emocijos tose vietose: kaip išgyveni, kaip jautiesi, ką ir kaip matai.