„Pragaro ambulatorijos“ autorius A.Černauskas – atvirai apie medikų kasdienybę
Gydytojas rezidentas Andrius Černauskas išgarsėjo ne tik bestseleriu tapusia knyga „Pragaro ambulatorija“ apie spalvingą Skubiosios pagalbos skyriaus mediko kasdienybę, bet ir tuo, kad dar prieš jai pasirodant nepabijojo viešai prabilti apie gydytojų rezidentų algas ir sukežusią sveikatos apsaugos sistemą. Tačiau Andrius – nepiktas ir turi pavydėtiną humoro jausmą, kaip ir dažnas Y kartos medikas.
– Prieš metus pradėjoti rašyti savo blogą „Pragaro ambulatorija“. Turbūt buvote išskirtinis – juk labai mažai medikų tai daro?
– Taip. Ir tokių dalykų labai trūksta!
– Medikų, kaip ir teisininkų, bendruomenės labai uždaros, kai kurie tų klanų nariai jaučiasi išskirtiniai, sunkiai prieinami „paprastiems“ piliečiams, o jūs štai pravėrėte tos, taip sakant, virtuvės duris. Nebijojote vyresnių kolegų reakcijos? Paskui gi darbo negausite.
– Esu įsitikinęs, kad dauguma medikų, kaip ir aš, turi sveiką humoro jausmą... Nes jei jo neturi, turbūt kažkas ne taip su intelektu. Kai rašiau blogą, nesvarsčiau, kas ką pamanys, be to, vyresni kolegos rečiau naudojasi socialiniais tinklais... Išėjus knygai irgi nemanau, kad ko nors turėčiau bijoti. Na, negausiu darbo čia (nors tikrai norėčiau dirbti Lietuvoje) – užsienis laukia kone išskėstomis rankomis, nes net už tūkstančius niekas nenori dirbti tokio sudėtingo darbo. Nemažai jaunų medikų, o ir ne visai jaunų, išmoksta kalbą ir sėkmingai išvyksta dirbti svetur. Nors dauguma norėtų dirbti čia – jei ne graudus užmokestis ir nekokios darbo sąlygos. Žmonės, neturintys, su kuo palyginti savo situacijos, dažnai galvoja, kad taip ir turi būti.
– Pasirinkote, sakyčiau, pačią nepopuliariausią ir nepelningiausią sritį – skubiąją mediciną. Neįsidarbinsite vėliau privačioje klinikoje...
– Tikrai, šią sritį rezidentai dažnai pasirenka kaip atsarginį variantą, jei nepavyksta įstoti į kitą rezidentūros specialybę. Panašiai nutiko ir man, tačiau jau antrą darbo mėnesį supratau, kad esu ten, kur ir turiu būti!
– Na, man atrodo, kad čia pliusų gerokai mažiau nei minusų. Per budėjimą nenusnausi, nes naktimis plūsta ne tik sunkūs ligoniai, bet ir šiaip užsimaniusios pasitikrinti kraujospūdį keistos moterėlės, prisitūsinę ir blogai pasijutę jaunuoliai, nekaip kvepiantys bomžai... Gal jūs idealistas, prisižiūrėjęs „Ligoninės priimamojo“ ar „Daktaro Hauso“?
– Ne, esu matęs gal pusantros „Hauso“ serijos – buvo neįdomu, net suerzino, nes tai, ką rodė, buvo labai toli nuo realybės. Kad gydytojas su rezidentų komanda vos ne savaitę galėtų skirti vienam pacientui, kurio neaiški diagnozė??? Baikit, per paros budėjimą kartais apžiūrime 50–60 pacientų, turime nustatyti diagnozę, jei reikia, atliekame tyrimus, nukreipiame pas kolegas, šeimos gydytojus ar išsiunčiame namo.
– Tų, išsiųstų namo, turbūt daugiausia?
Prieš Helovino vidurnaktį greitosios pagalbos automobilis atvežė pacientę, kuri neva buvo apalpusi. Kaltininkas – moliūgas.
– Na, taip jau yra, kad tų, kuriems tikrai reikia skubiosios pagalbos, tik koks penktadalis, todėl situacija gana tragiška: ligoninėje dirbame poliklinikos gydytojų darbą. Šiąnakt, pavyzdžiui, atvyko pacientė, nes esą kraujuoja iš ausies (jos žodžiais). Klausiam, ką darė? Krapštė ausį krapštuku... Trečią valandą nakties... (Manėm, gal ten erogeninė zona...) Budėjimas prieš Heloviną irgi buvo įsimintinas: prieš vidurnaktį greitosios pagalbos automobilis atvežė pacientę, kuri neva buvo apalpusi. Istorija paprasta, kaltininkas – moliūgas. Vyras jį blogai išpjaustė ar supjaustė... Dėl to moteriai kilo panikos ir isterijos priepuolis, temo akyse, ji trumpam atsijungė. Skubiosios pagalbos skyriuje jautėsi gerai. Vyras vis nesėkmingai bandė paklausti, ar toks brangus tas moliūgas buvo...
Bet, aišku, susiduriu ir su sunkiais, labai sunkiais atvejais, kai nepajuokausi. Čia dirbant reikia ir fizinių jėgų, kad atlaikytum krūvį, ir kantrybės, tačiau skųstis nenoriu – juk pasirinkau pats.
– Galėjote ir ką nors lengvesnio...
– Renkuosi tai, kas man patinka, kas arčiau širdies. Pats pasirinkau studijuoti mediciną, ne tėvai įstūmė. Ir dabar dirbu tai, kas man patinka. Taip, čia daug budėjimų, bet juos vertinu kaip pliusą: jei paromis budžiu visą savaitgalį, vėliau turiu dvi tris laisvas dienas, o kiti, ne skubiosios medicinos, gydytojai darbe būna kasdien. Mane žavi pojūtis, kad gali padėti žmogui, kai jam staiga atsitinka bėda. Be to, mano darbas apima ne vieną kokią siaurą sritį, o visą jų skalę – todėl ir įdomu. Noriu kuo daugiau išmokti, tad naudojuosi kiekviena proga, pasilieku ligoninėje ilgiau, net jei už tai negaunu nė cento.
– Skaitant jūsų knygą aiškėja, kaip kartais jaučiasi gydytojai, nes mes vertiname juos tik iš savo pozicijų: per mažai dėmesio skiria, per ilgai neprieina, kai pacientui, pavyzdžiui, atrodo, kad jis jau miršta, nes jo temperatūra 35,8…
– Kartais galvoju, kodėl žmonės dėl visokių keistų, bet visiškai nepavojingų požymių kreipiasi naktimis? Gal prabudus apima panika? Tokių pacientų sulaukiame per kiekvieną budėjimą. Bet bendraujame su jais mandagiai ir pagarbiai, kaip ir su kitais... Ir ne taip, kaip kartais jie su mumis...
– Dar vienas smagus momentas jūsų praktikoje – bendravimas su pacientais, kurie nemoka lietuviškai ir šneka rusų ir lenkų kalbų miksu. Pats juokiatės iš savęs, kad esate žmogaus paklausęs, ar jis gyvena medžiuose (vietoj „v dierievne“ – „v dierievjach“).
– O taip – laimei, kartais man labai padeda poliglotės slaugytojos... Aišku, keista, kad visą gyvenimą Lietuvoje gyvenantys žmonės, net ir jauni, tiesiog nemoka lietuviškai. Bet nešneka ir literatūrine rusų kalba – o kalbų kratiniu, kurį gyvenimas mus priverčia suprasti, nors kalbėdamas dar iki šiol kartais ne taip sukirčiuoju ir sukeliu juoko pacientams.
– Kartais pagalvoju, kad gydytojai priversti apžiūrėti ir visuomenės paribyje esančius žmones, gerokai įkaušusius, besikeikiančius, grasinančius, atsiprašau, apsivėmusius ir pan.
Šešerius metus mokėmės daugiausia teorijos, o paskui susidūrėme su realybe.
– Gerai, kad prieš patekdamas pas gydytoją toks pacientas nuprausiamas ir perrengiamas, kartais nuskutamas, jei plaukuose gyvių šokinėja... Bet vis tiek... Absurdiškiausia, kad mums atvežami apsvaigę alkoholiu piliečiai, kuriems daugiau nieko blogo nėra. Taip, šešerius metus mokėmės daugiausia teorijos, o paskui susidūrėme su realybe. Buvo ir neatlaikiusių, nepripratusių prie naktinio darbo, metusių rezidentūrą, perėjusių į kitas specialybes. Juk iš esmės studijuodami net su paciento mirtimi nebuvome susidūrę. O paskui, jei dirbi, pavyzdžiui, Reanimacijos skyriuje, su mirtimi susiduri beveik kasdien. Taip, savo pirmąjį atvejį dar atsimenu. Penktadienis, šešta vakaro. Grįžau namo, ramiai prasėdėjau ir tą, ir kitą dieną. Jaučiausi prislėgtas – pacientas buvo visai jaunas. Buvo atvykęs prieš kelias dienas, rekomendavome gultis į ligoninę dėl širdies problemų, jis nepaklausė. Po kelių dienų jį atvežė be sąmonės. Neatgaivinome.
– O kokie pacientai patys mieliausi?
– Adekvatūs. Mandagūs. Tokie, su kuriais galima dalykiškai pasikalbėti: jie žino, kokius vaistus vartoja, konkrečiai nupasakoja, ką skauda.
– Esate rašęs, kad jūs, gydytojai, kitaip žiūrite į gyvenimą. Kaip?
– Bent jau aš vertinu kiekvieną dieną – vien todėl, kad esu gyvas. Net ir tokiame amžiuje kasdien nesijaučiu tobulai, tačiau to neštis į darbą negalima. Kaip ir darbo – į namus. Matome pačių baisiausių atvejų, ligų, mirčių, bet reikia jausti ribą – nepradėti pačiam gąsčiotis kiekvieno menko skausmelio, nepradėti tiesiog bijoti gyventi. Reikia džiaugtis, kad dar esame čia. Niekas nėra apsaugotas – serga ir gydytojai.
– Deja deja, teorinės žinios negelbėja.
– Sveikatą būtina saugoti. Kartais pacientas mus kaltina: kodėl ilgai sergu, kodėl greitai nepasveikstu? Kodėl tie vaistai neveikia? Bet kreiptasi buvo tada, kai kepenys, inkstai ar smegenys jau beveik nebeveikė. Juk ne mes, gydytojai, o jis alkoholį kasdien dešimt metų gėrė.
– Kuo skiriasi gydytojų kartos? Kuo ypatinga jūsiškė?
– Kartų atotrūkis tikrai nemažas, nors esu sutikęs 70-mečių gydytojų, kurie savo vidumi labai jauni. Yra mus visus jungianti gija, bet pagrindinis skirtumas – atstumas tarp mūsų ir paciento. Daugelis vyresnės kartos gydytojų mano, kad pacientui nieko apie savo sveikatą žinoti nereikia: jie parašo receptą ir išleidžia. Mes esame bendruomeniškesni, į pacientą žvelgiame kaip į klientą gerąja prasme, kaip į draugą. Dažnai pagalvoju, kad ir aš kitą dieną galiu atsidurti paciento vietoje, o tada norėčiau bent minimalios informacijos apie savo sveikatą. Todėl stengiuosi kuo paprasčiau, ne aukštomis frazėmis viską žmogui išaiškinti: koks gali būti geriausias scenarijus, koks blogiausias ir ką konkrečiai reikia daryti.
– Būna, tas žmogus jums siūlo pinigų? Na, kad daktarėlis „geriau apžiūrėtų“.
– Blogiausias dalykas yra įsitikinimas, kad jei „duosi“ – „geriau“ apžiūrės. Man, daugumai mano kartos gydytojų, tai nesuvokiama. Juk kiek žinau, tiek žinau, padėsiu, kiek įmanoma. Taip, pinigų siūlo. Dažniausiai tie, kurie nori įsigrūsti į ligoninę pasidaryti profilaktinių tyrimų (jei reikės, ir taip paguldysime). Tada vyksta karas: kiša tuos pinigus, aš neimu. Stumdomės. Galiausiai imu grasinti, kad kameros filmuoja ir viską įrašinėjame. Dažniausiai padeda.
– Sakoma, kad geras gydytojas turi vadinamąjį šeštą jausmą. Turite?
– Ta nuojauta atsiranda dirbant, mus moko visada galvoti apie daugelį dalykų. Kuo daugiau pacientų, kuo daugiau skirtingų atvejų, tuo labiau lavėja nuojauta. Vienu metu papildomai dirbau tiražuotoju registratūroje, kurią mes vadinome „akvariumu“. Tai vietos už stiklo prie pat įėjimo į Skubiosios pagalbos skyrių. Prie tų langelių pirmiausia prieina pacientai ar lydintys asmenys: ten mes juos suskirstome pas gydytojus, nustatome, kurie gali laukti, kurie – ne. Ir kai per dieną apžiūri kelis šimtus pacientų, po pusmečio jau vos įėjus žmogui gali atspėti, dėl ko jis kreipsis, kokia jo būklė, ar ji rimta, ar nelabai.
– Jei reikia ilgiau laukti, žudo, oi, žudo tie pacientų žvilgsniai, ar ne?
– Dėl to ir „akvariumas“... Be abejo. Nes kiekvienas iš tų kokių septynių laukiančių yra šventai įsitikinęs, kad būtent prie jo reikia prieiti pirmiausia... Būtent ten, šalia registratūros, išklausome daugiausia kaltinimų, kad visi gydytojai – kyšininkai, „nieko nežiūri“, neišmano, nesistengia ir niekas jiems esą nerūpi. Ir kiek jie moka už sveikatos draudimą (lyg nežinotume, kad dešimtis kartų mažiau, nei išleidžia rūkalams)...
– Rašote apie keistus pasikartojančius atvejus: dažnai beveik tuo pačiu metu į ligoninę patenka tokio paties amžiaus žmonės dėl tokios pačios diagnozės.
– Tai kartojasi dažnokai: pavyzdžiui, vienas po kito atvažiuoja tokio paties amžiaus vyrukai, besiskundžiantys galvos skausmais. Pasirodo, buvo švęstas gimtadienis ir gerokai padauginta. Arba per penkiolika minučių – du keturiasdešimtmečiai, kuriems skauda širdies plote. Arba trys kritinės būklės devyniasdešimtmečiai. Keturi pacientai po epilepsijos priepuolio. Tiesiog tokie daugumai gydytojų pažįstami reiškiniai...
– Jūsų sužadėtinė irgi medikė, nemažai gydytojų tuokiasi su gydytojomis. Nėra laiko apsidairyti kitur?
– Tiesiog gera, kai žmogus tave supranta, o gydytojų kasdienybę sunkoka suprasti kitų specialybių žmonėms. Pažįstu nemažai išsiskyrusių savo kolegų, nes jų antrosios pusės nesuprato, kaip galima dirbti savaitgaliais ar savo noru pasilikti po darbo, o grįžus namo dar galvoti apie ligonius. Turbūt žmonėms atrodo: ai, daktaras išėjo iš palatos ir mane pamiršo. Ne, nepamiršo.
– Dar žmonės prisižiūri serialų, kur gydytojai bėgte bėga koridoriais, ir paskui sako: ten tai puola skuba, o čia tai neskuba, vos juda...
– Būna, kad ir mes bėgiojame, tik ligoniai ir jų artimieji to nemato. Kai staiga pablogėja kieno nors būklė, pavyzdžiui. O pablogėja kartais netinkamoje vietoje, kaip antai ligoninės lifte, kur net defibriliatoriaus, sustojus širdžiai, naudoti negalime. Didelėje kardiologinėje ligoninėje kartais veždavome ligonius, patyrusius infarktą, koridoriumi pro koplyčią; keistas faktas: vieniems, pro ją vežamiems, staiga pagerėdavo, kitiems – atvirkščiai. Tai ir juokaudavome, kad ten, aukščiau, nusprendžia už mus...
– Ko labiausiai trūksta po sunkios darbo savaitės?
– Miego. Bet jei per budėjimą nors pusvalandį ištiesiu kojas, grįžęs draugei sakau, kad buvo puikus budėjimas! Užtat paskui įvertini, kaip nuostabu naktį miegoti tamsoje, nes ligoninėje plieskia šviesos. Norisi išvažiuoti už miesto, pabūti tyloje, kur nėra žmonių. Net filmus renkuosi ramius, kur nerėkia, nešaudo, nesidrasko, nėra dramų ir isterijų. O mintis išvalo bėgiojimas – išbėgu vakarais, kai nedirbu, su ausinuku. Ir dabar štai svajoju, kad baigsiu su jumis kalbėtis – gal dar bus šviesu – ir į trasą.
– Nespėjote. Temsta...
– Vis tiek išbėgsiu.