Prancūzų kino žvaigždė Rebecca Zlotowski: „Gal tiesiog niekas nenorėjo su manimi turėti vaikų?“
Režisierei Rebeccai Zlotowski (42) sekasi. Bent jau taip sako ji pati. Kino gerbėjai, žiniasklaida ir kritikai gimtojoje Prancūzijoje ją myli. Jos sukurtų filmų premjeros vyksta prestižiniuose Kanų, Venecijos kino festivaliuose ir pelno aukščiausius apdovanojimus, o pagrindinių vaidmenų imasi tokios pasaulinės žvaigždės kaip Natalie Portman ar Lea Sedoux. Vis dėlto, kas slypi po prancūzų kino kūrėjos sėkme? Apie tai susitinkame pasikalbėti viename Paryžiaus viešbučių. Rebecca atvira, įkvepianti ir tikinti viskuo, apie ką pati kalba garsiai ir visam pasauliui.
Festivalis „Kino pavasaris“ šiuo metu rodo Rebeccos Zlotowski romantinę dramą „Kitų žmonių vaikai“, pasakojantį apie vėlyvą motinystę, gyvenimą su partnerių vaikais, skyrybas. Apie tai ir sukasi mūsų pokalbis.
Man pasirodė, kad tai itin brandus jūsų filmas. Neįtikėtinai brandus ir jaudinantis. Kalbu ir kaip mama, nes jūsų liečiama tema mane giliai užgavo. Ar ilgai užtrukote, kol jis sugulė jūsų galvoje ir širdyje?
Man tai didelis komplimentas – tai ką jūs sakote, mane nuramina, aš ir vėl patikiu, kad turiu motiniškų instinktų. Vėl ir vėl iš naujo. Manau, kad mūsų visų gyvenimus iš principo kuria šie jausmai ir instinktai, susiję su motinyste. Kinas tiesiog skatina žmones ir jų buvimą vaizduoti kuo konfliktiškiau, bet tai nėra tai, ką mes patiriame savo gyvenime. Tikrame gyvenime esame daug švelnesni, supratingesni ir neretai tiesiog įskaudinti. Kad ir kaip kartais norėtųsi būti tais konfliktiškais žmonėmis iš kino, mes vis tiek stengiamės būti geri.
Savo kasdienybėje tikrai galiu labiau sietis su moterimi, kuri įsimylėjo vyrą, turintį vaikų ir gražuolę buvusią žmoną. Man tai kur kas lengviau nei būti serijiniu žudiku iš televizijos serialo. Beje, man labai patinka serijiniai žudikai (juokiasi).
Atsakant į jūsų klausimą, atėjus laikui aš tiesiog pajutau, kad šis filmas, pirmiausiai, yra tam tikra ištikimybė savo jausmams, kuriuos pati patyriau ir kurių negalėjau rasti niekur kitur, ypatingai kine. Jaučiau, kad to trūko. Mums reikia tokių istorijų, kad jaustume, jog ir mes galime būti tais gerais žmonėmis. Nepaisant jokių aplinkybių.
Nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip kokia ideologija ar mano noras priversti jus galvoti, kad esu labai doras žmogus. Tiesiog tam tikru momentu iš tiesų stengiausi suprasti, kuo gyvenu, ir tas mano jausmų koncentratas virto šiuo filmu.
Jūsų filme, be skyrybų skausmo, nekvestionuojamos meilės partnerio vaikams, taip pat atsiskleidžia ir požiūris į įsimylėjimą bei seksualumą. Tai taip jaudina ir atgaivina, senokai teko matyti kažką tokio nuoširdaus ir tikroviško. Susimąsčiau, kodėl taip yra? Akivaizdu, kad toks didingas atvirumas vis dar įmanomas prancūzų kine, bet jis tapo toks retas…
Žinau (juokiasi). Tokių filmų tikrai reikia paieškoti. Pavyzdžiui, mane įkvėpė daugybė septintojo ir aštuntojo dešimtmečių indie-amerikietiškų filmų, kuriuose tai tyrinėjama. Tačiau ten yra ir visa tai, ko kine aš nemėgstu. Kalbu apie tą kūrėjų požiūrį, kad lengviau yra konfliktai, rėkimas ir stereotipai apie seksualumą, meilę ir vienintelę, radikalią teisybę.
Tu esi moteris, tu esi kitų moterų varžovė, o tu esi vyras, tu esi pavydus ir smurtauji, kai tave apgaudinėja. Tiesiog lengviau kurti įspūdingas filmo scenas ir stiprius personažus, kai turi tą konfliktų ir stereotipų mišinuką. Kartais žmonės, kuriuos sutinki realiame gyvenime, elgiasi taip, kaip elgiamasi ekrane, todėl tai tampa pavojinga. Jūs gi tikrai pažįstate žmonių, kurie jūsų realiame gyvenime elgiasi taip, kad net galite pasakyti iš kokio televizijos serialo toks elgesys atkeliavo. Taip yra. Jei manai, kad meilė turi būti tik tokia kaip kine, tu nepatirsi savo tikrojo meilės stebuklo.
Tas pats ir su smurtu. Tas pats ir su seksualumu. Tas pats ir su vaikų auklėjimu. Manau, kad mūsų, kaip režisierių ir rašytojų, darbas turėtų būti tiesiog labai nuoširdžiai į tai pažvelgti. Net jei šiek tiek gėda. Pavyzdžiui, aš drovėjausi pasakyti: taip, man netrukus sukanka 40 metų ir aš neturiu vaikų. Kodėl? Gal todėl, kad niekas nenorėjo su manimi turėti vaikų ir aš tiesiog įsimylėjau kitų žmonių vaikus?
Aš jiems esu niekas, gal tik statistas jų gyvenime, bet man jie yra mano herojai. Tai kažkas tokio, ką sakydamas jautiesi truputį kvailai, bet tai stiprus pagrindas mano pačios prisiminimams ir tai gera medžiaga filmui, nes daug žmonių gali su tuo susitapatinti.
Aš esu iš šalies, kurioje vyrauja daugybė stereotipų, apie kuriuos kalbate filme „Kitų žmonių vaikai“. Galbūt tai banalus klausimas, bet ar turėjote kokią nors socialinę misiją? Turiu galvoje – kalbėti nepatogiomis temomis garsiai visam pasauliui.
Socialinė misija skamba išdidžiai. Suprantu jūsų klausimą. Tačiau esu tik menininkė, kino kūrėja. Žinoma, man savaime suprantama, kad turiu galią laužyti stereotipus, laužyti archetipus, perrašyti juos į tuos, kuriuos pati patiriu ir patiria žmonės aplink mane. Kad aiškiai atsakyčiau į jūsų klausimą, leisiu sau pajuokauti: aš norėjau atkeršyti. Norėjau sukurti kitokį patėvių modelį. Negalėjau pakęsti net to žodžio. Juk šeimos modeliai pasikeitė.
Anksčiau tai buvo tarsi kapitalistinis susibūrimas. Dabar tai tiesiog sukurta iš meilės, todėl tai kažkam yra šūdas, nes jie to nepatyrė (juokiasi). Žmonės renkasi vienas kitą per meilę, todėl kai ji išblėsta – išsiskiria. Yra daug filmų apie išsiskyrusius žmones, yra daug komedijų, kuriose patėviai yra tarsi paaugliai ir nuolat rėkia ant kitų. Patėvio ar pamotės personažas visada buvo antraplanis ir niekada nebuvo malonus žmogus, niekada nemėgo vaikų, nemėgo buvusios žmonos ar vyro.
Man taip pat susidarė įspūdis, kad jūs ne tik laužote stereotipus ar archetipus, bet ir pabaksnojate kokiu žvilgsniu mes, kaip visuomenė, žiūrime į moteris.
Kaip įdomu… Labai ačiū, kad taip interpretuojate mano „Kitų žmonių vaikus“.
Tai dariau beveik kiekviename savo filme, o šis yra penktasis. Beje, pirmieji du mano filmai buvo apie vyrų pasaulį, baikerius, atomines elektrines. Jaučiu, kad beveik būčiau tapusi teisininke, jei nebūčiau tapusi režisiere. Man patinka ginti žmonių interesus (juokiasi).
Suprantate, ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, prieš kurį laiką žmonėms atrodė, kad mergina mano filme „Lengva mergina“ yra blogiausias žmogus pasaulyje. Ji buvo turtinga paleistuvė. Aš maniau, kad jai tiesiog patinka verstis prostitucija ir ji absoliučiai nėra kokios nors sistemos auka. Ji pati sistema naudojosi. Tai ne aš, bet aš ją visiškai gerbiu. Tas pats ir su „Kitų žmonių vaikais“. Filmas tarsi sako „paimkime personažą, kurio niekas nemėgsta, ir padarykime jį mielą“. Štai ir viskas.
Skamba kaip atvirkštinis vyriško žvilgsnio kine variantas…
Nesu nusiteikusi prieš vyrišką žvilgsnį kine. Mano libido cirkuliuoja ne tik su vyrišku, bet ir su moterišku žvilgsniu. Man patinka turėti ir vieną, ir kitą (juokiasi). Ar galime gyvenime tiesiog daugiau pridėti nei ištrinti? Norėčiau turėti Rebekos žvilgsnį. Jaučiu, kad tai, ką mes, kino kūrėjai, norėtume daryti ir kuo norėtume būti, yra būti poetais. Aš noriu būti poetė. Nenoriu būti moterišku žvilgsniu. Jaučiu, kad yra daug režisierių, kurie yra daug labiau moteriško žvilgsnio nei aš. Manau, kad Davidas Lynnas yra labai moteriškas režisierius. Kai kurios moterys režisierės yra tikrai vyriško žvilgsnio.
Pasikalbėkime apie „Kitų žmonių vaikų“ žvaigždę Virginie Efira? Ar nebijojote, kad jos žinomumas užgoš filmą ir jo temą?
Tikriausiai jūs žinote, kad man nėra naujiena dirbti su žvaigždėmis. Visada dirbau su aktoriais ir aktorėmis, kuriuos visi mėgsta. Dirbau su Natalie Portman, su Léa Seydoux. Taharas Rahimas, kai su juo dirbau prie „Grand Central“, jis buvo ką tik išėjęs iš „Pranašo“. Jis buvo didžiulė žvaigždė. Aš visada mėgau žvaigždes būtent dėl to. Jaučiau, kad net jei mano filmai yra šūdini, tai yra tų žvaigždžių filmografijos dalis kažkur DVD diske (juokiasi).
Kada pirmą kartą išgirdote apie Virginie kaip apie aktorę?
Jau seniai. Prieš Justine Triet „Viktoriją“, nes prisimenu, kaip kalbėjausi su Justine ir sakiau: „Tu esi asilas. Tu ją pagriebei anksčiau už mane“. Virginie jau vaidino labai didelėse, populiariose komedijose. Tarp tų didelių komedijų yra viena, kuri man labai patiko. Apie tai pasakiau prancūzų spaudoje. Pasakiau: „Yra viena aktorė, kuri man labai patinka, jos vardas ir pavardė yra Virginie Efira“. Tuo metu nebuvo labai šaunu sakyti, kad tau patinka Virginie Efira, nes ją rodė per televiziją. O tai buvo labai jau, neva, banalu.
Žmonės klausė, kas ta super karšta blondinė iš televizoriaus. Niekas jos kaip aktorės netraktavo. Bet man buvo nusispjauti. Man Virginie tiesiog patiko kaip žmogus. Ji tą mano pasisakymą spaudoje perskaitė ir susijaudino, nes mažai kas ją anuomet taip gyrė. Gavau žinutę su kvietimu pavakarieniauti, o tuomet draugavome gal 10 ar 12 metų. Kol supratau, kad galiu personažą sukurti galvodama būtent apie Virginie, nes ji tokia jaudinanti. Dirbant su ja reikia būti pasirengus didelėms emocijoms.
Filme ji tokia atlaidi ir tokia gera, kad net nesitiki, jog toks gali būti tikras žmogus….
Nemanau, kad taip. Manau, kad kartais ji bloga. Ji skambina vaikinui, norėdama pasipiršti ir žino, kad jo nemyli. Tai nėra gražus žingsnis. Jei taip pasielgtų vyras, moterys pasakytų, kad jis asilas (juokiasi). Be to, ji gana narciziška.
Rimtai? Ji man visai neprimena narcizės…
Filme yra scena, kai į mokyklą ateina tėvas ir šaukia ant jos: „Kas tu, kale, manaisi esanti? Gal aš ir vargšas, bet galiu nupirkti savo sūnui paltą“. Tai labai įžeidžiantis dalykas. Tu perki vaikui daiktus, o tėvams neskambini…
Bet gal pabaigai likime prie minties, kad ji – malonus žmogus. Mes visi stengiamės daryti gera. Net iš skausmo.