Prestižiniu laikomą darbą iškeitusi į kalanetiką Eglė Afanasjeva: „Tai, ką darai, turi teikti džiaugsmą“

Kalanetikos trenerė Eglė Afanasjeva /  Antano Minkevičiaus nuotr.
Kalanetikos trenerė Eglė Afanasjeva / Antano Minkevičiaus nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
A
A

Eglė Afanasjeva savo gyvenimą pakeitė iš esmės – verslo sritį išmainė į kalanetiką. Kurį laiką dirbo samdoma trenere, o prieš pusantrų metų atidarė savo sporto studiją.

Jauna mama sako neturinti laiko pyragų kepimui, tačiau bendravimui su vaiku laiko randa. Dar Eglė priklauso „Rotary“ klubui, parašė knygą apie kalanetiką.

Ji24 žurnalistė su Egle Afanasjeva kalbėjosi apie drąsą keistis, apie sveiką gyvenseną, dabar labai populiarius bėgiojimo maratonus, svajones bei tobulėjimą. Prasitarsime – Eglė dar atnaujino flamenko užsiėmimus ir pradėjo studijuoti koučingą.

Biuro planktonas

„Esu baigusi politikos mokslus, verslo administravimą ir tarptautinę komunikaciją. Dirbau Danijos ambasadoje, o po to verslo centre, „Vilniaus International House“, buvau atsakinga už pastato veiklą. Tai buvo ofisinis darbas, bendravimas su klientais, rūpinimasis sutartimis, rūpinimasis centru.

Ambasadoje buvau verslo skyriaus asistentė. Rašydavau ataskaitas, kadangi danai tuo metu buvo vieni pagrindinių investuotojų Lietuvoje, jie kreipdavosi į ambasadą, norėdami gauti žinių iš tam tikros verslo srities.

Turėdavai padaryti ataskaitą pagal jų norus, į tai įeidavo rinkos, konkurentų, produktų analizė. Aš rašydavau tas ataskaitas. Darbas prie kompiuterio ir telefono. Trejus metus toks buvo mano darbas“, – studijų magistratūroje metus prisimena Eglė.

Ji sako, jog tuo metu buvusi darbo aplinka buvo nuostabi – geros darbo sąlygos, geri kolegos, tinkantis atlyginimas, tačiau buvo vienas „bet“.

„Pats darbas man neteikė džiaugsmo. Supratau, kad tai negali būti mano atspirtis gyvenime. Dirbant verslo centre pradėjau lauktis Majaus, po sūnaus gimimo nusprendžiau, kad man nepatinka būti biuro darbuotoja. Manęs nedžiugino šita veikla – supratau, kai buvau trumpam grįžusi į vieną verslo projektą. Tada pamačiau, kad padarau kažkokį darbą, jis pasibaigia, ir viduje toks palengvėjimo jausmas, kad jis pagaliau pasibaigė. Supratau, kad manęs tai niekur nenuves“, – pasakoja moteris.

Tobulo judėjimo paieškos

Susilaukusi sūnaus Eglė dvejus metus svarstė, kur dirbs, kai baigsis jos motinystės atostogos. Sumaištį sukėlė kalanetikos treniruotės; atrado jas dar studijuodama universitete, tačiau po gimdymo itin susidomėjo.

„Kai pirmą kartą pabandžiau kalanetiką, aš iš karto supratau, kad čia mano. Po treniruotės buvo toks geras pojūtis, išėjau kaip ant sparnų. Puikiai atsimenu tą jausmą. Aš neišėjau „nusikalusi“. Būna, išeini iš treniruotės ir neturi jėgų. Buvo toks lengvumo jausmas, kad išėjus aš nuversiu kalnus. Tiek man užteko, kad suprasčiau, jog tai yra mano“, – sako Eglė.

Šis mankštinimosi būdas jaunai mamai taip patiko, kad ji nusipirko visas vaizdo kompaktines plokšteles, kokias tik rado internete, ir metus laiko kasdien mankštinosi namie.

„Kai pagimdžiau, norėjau atsistatyti, nes tada aiškiai supratau, kad viskas yra kitaip, kūnas labai pasikeičia. Aš nuo vaikystės šokau, esu baigusi choreografijos mokyklą, man judesys nėra svetimas. Kai pradėjau mokytis, studijuoti universitete, šokiai nuėjo į antrą planą.

Po sūnaus gimimo atradau flamenko ir kalanetikos treniruotes. Motyvacija ir disciplinos jausmas išlikęs nuo vaikystės, nuo šokio užsiėmimų. Dar labai motyvavo gera savijauta, aš jaučiu, kad mano kūnui tai gerai, kad jis keičiasi, man tai patiko.

Kalanetikos trenerė Eglė Afanasjeva
Kalanetikos trenerė Eglė Afanasjeva / Algio Kriščiūno nuotr.

Atsirado minčių, kad galėčiau vesti treniruotes porą kartų per savaitę, susirinkti grupelę. Ta mintis gimė po to, kai nė viename sporto klube neradau tikrų kalanetikos užsiėmimų, visur tai buvo kažkokia fitneso variacija. Tai buvo labiau kūno dizainas, vadinamas kalanetika.

Neradau tos tikrosios kalanetikos, kur yra lėtas tempas, plastika, laikysena. Kadangi Vilniuje neradau, kur man eiti, tai pagalvojau, kad gal reikia pačiai pradėti vesti tikrosios kalanetikos užsiėmimus“, – didžiųjų gyvenimo pokyčių pradžią prisimena Eglė.

Kardinalus veiklos keitimas

Sulaukusi 25-erių Eglė jau tiksliai žinojo – ji negrįš į verslą, ji bus kalanetikos trenerė.

„Kai labai aiškiai suvokiau, kad nenoriu grįžti į buvusį darbą, kad tai ne mano veikla, ėmiau galvoti, o ką aš noriu daryti. Supratau, kad judesys man patinka, juk seniau aš norėjau stoti į choreografiją, nuo mažų dienų apie tai svajojau. Tuomet viską pakeitė mintis „o kaip aš iš to uždirbsiu pinigus?“. Nugalėjo pragmatizmas. Bet vidinis šauksmas buvo kitur.

Tada nebuvo populiaru taip kardinaliai viską keisti. Todėl mano poelgis daugeliui buvo sunkiai suvokiamas. Dar turėjau studijų metais susikūrusi idealizaciją ambasados kaip darbovietės, man atrodė, kad tai svajonių darbas. Pradėjus dirbti, pamačiau, kad tai yra toks pats darbas, kaip ir visur, tai buvo mano iliuzija. Bet faina buvo tik aplinkiniams, kai pasakydavau, kad dirbu ambasadoje, tada – „o!“, o kai pasakai, kad dirbi trenere, tada – „ką?...“.

Dabar trenerio profesijos nuvertinimo nejaučiu, nes jau daug žmonių nori tapti treneriais, ateina sporto mada, ir tokia specialybė įgyja savo vertę visuomenėje. Gerai, kad tuo metu man nelabai rūpėjo kitų nuomonė. Turėjau šeimos palaikymą. Jie sakė, kad nesupranta, bet jeigu man taip norisi, tegul bus, kaip noriu. Be to, buvau sau pasakiusi, kad nesudeginu tiltų visiems laikams – turiu diplomą, patirties, nesėkmės atveju, galvojau, tiesiog grįšiu, ir viskas. Labiausiai norėjau jausti vidinį džiaugsmą užsiimant kažkokia veikla“, – pasakoja Eglė.

Būdama vaiko priežiūros atostogose moteris pabaigė visus įmanomus trenerio kursus, baigė nuotolines kalanetikos studijas Čikagos universitete, persikvalifikavo pedagoginiame universitete. Tuo pat metu pradėjo vesti užsiėmimus treniruočių studijoje. Eglė sako, jog treniruočių turėjo nemažai ir jai gerai sekėsi. Jos pasitikėjimas augo su kiekviena diena. Dabar atsigręžusi atgal, pasižiūrėjusi į pastaruosius aštuonerius metus, Eglė yra tikra, kad jos sprendimas viską pakeisti buvo teisingas.

„Prasmę matau žymiai didesnę, nes labai daug žmonių dėkoja: už tai, kad niekada nesportavo, o dabar pradėjo ir nori tuo užsiimti toliau, kad nebeskauda nugaros. Aš turiu savo mokinių, kurios siekia tapti kalanetikos trenerėmis. Jos taip pat daro didelius pokyčius savo gyvenimuose. Ir šioje veikloje aš matau žymiai daugiau prasmės nei gražiai surašytoje analizėje. Sakyčiau, įvyko savęs atradimas“, – kalba Eglė.

Įvairiapusė veikla

Kalanetikos mokytoja sako, jog gyvenime turi būti balansas, jai patinka ne tik vesti treniruotes, tačiau ir turėti kitokios veiklos.

„Man patinka derinti treniravimą ir papildomas veiklas. 10 metų esu Tarptautinio Vilniaus „Rotary“ klubo koordinatorė. Tai neatima daug mano laiko, bet aš nuolat būnu verslo, politikos naujienose, susipažįstu su naujais žmonėmis. „Rotary“ klubas – tai mano visuomeninė veikla. Man smagu susipažinti su žmonėmis, klausytis prezentacijų, išgirstu visokių sričių įdomybių. Nesu vien tik sporte, tas leidžia neužsidaryti savo mažam pasaulyje, man įdomus kontekstas“, – sako veikli moteris.

Pakeitusi veiklos pobūdį, ji mato to privalumus, didžiausias – laisvas darbo grafikas. „Gyvenu kaip noriu. Kartais reikia dirbti visą parą, bet tai mano pasirinkimas. Kitas mano projektas – studijuosiu koučingą. Jau skaitau, domiuosi. Pirmi darbo koučingo grupėje bandymai jau įvyko. Toliau eisiu šituo tobulėjimo keliu.

Kas mane skatina tai daryti?

Kalanetikos trenerė Eglė Afanasjeva
Kalanetikos trenerė Eglė Afanasjeva / Algio Kriščiūno nuotr.

Dirbdama su žmogaus kūnu pamačiau, kad kai kuriems žmonėms visgi reikia kitokios pagalbos, reikia padirbėti su savo tikslais, motyvacija ir panašiais dalykais. Tada ėmiau galvoti, kaip galėčiau padėti žmonėms tą padaryti. Atradau koučingą, jis man pačiai yra labai įdomus. Atradau, kad jis gerokai gilesnis ir ne toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mane tai sudomino, ir aš nusprendžiau eiti į priekį“, – pasakoja Eglė.

Jos kasdieniame darbe reikia mokėti nukreipti žmogų tinkama linkme, padėti jam atrasti savo vidinius tikslus, motyvus, suprasti, kas žmogų veda, kur jis yra stiprus, kur silpnas, ką gali padaryti, kas už jo poelgių slypi.

„Tokia vidinė kelionė yra labai svarbi. Kad ir pats lieknėjimas be pokyčių neįvyksta. Kalbant apie lieknėjimą, visi atsakymai ir būdai, kaip tą padaryti, slypi žmogaus galvoje. Kol ten nepasikapstoma, tol tikslų nepasiekiama“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vasaros krikštas

Aktyviau gyvenantys tikrai girdėjo, matė ar skaitė Eglės knygą „Kalanetika“. Moteris nemažai dirbo, kad sukurtų įdomų visiems leidinį, taip pat daug laiko ir jėgų skyrė knygos pristatymui. Eglė sako, jog tai buvo tiesiog vienas iš išbandymų jos gyvenimo kelyje ir su knygos rašymu ji susitvarkė puikiai.

Praeitą vasarą kalanetikos instruktorei teko patirti dar vieną išbandymą. Visi sporto klubai ir treniruočių studijos žino, kad vasaros metu lietuviai nustoja sportuoti arba sportuoja gamtoje. Pavasarį savo sporto studiją „Enso“ atidariusiai Eglei teko patirti naujai įkurtos studijos išbandymus. Moteris sako, jog tai buvo labai sunkus laikas, pareikalavęs didelės stiprybės, daug darbo valandų.

„Prieš ryžtantis atidaryti studiją aš daug svarsčiau, tariausi su ekspertais, parašiau verslo planą. Ant popieriaus viskas buvo gerai, mano galvoje ir širdyje buvo stiprus įsitikinimas, kad man to reikia, aš tą noriu daryti. O vasaros štilis paprašė pademonstruoti, kaip stipriai aš noriu turėti savo studiją“, – karčiai šypteli Eglė.

Kūrybiškas požiūris į galimas kitas veiklas padėjo išgyventi „krikštą“ vasara. Dabar Eglė sako, jog blogiausi laikai liko praeity: studijoje vėl šurmuliuoja žmonės, vyksta seminarai, renginiai, mokomasi, sportuojama, lieknėjama, kalbama.

Kurkite asmenines taisykles

Eglės manymu, kiekvienam reikėtų susikurti savo geros savijautos taisykles. „Kas geriau nei mes patys žinome, kas mums patinka, kuo mėgstame papiktnaudžiauti, ko neprisiverčiame padaryti. Niekam nepatinka laikytis dietų ar disciplinos, todėl geriau susikurti savo taisykles. Jūs tai išbandėte patys, žinote, kad veikia ir tai jūsų neįkainojama patirtis.

Manau, kad tinkamas požiūris svarbus visose gyvenimo situacijose. Jeigu nedramatizuoji situacijos, ji ir nevirsta bloga.

Siūlau vieną dieną pasiimti ir susirašyti savo sveikos gyvensenos taisykles. Aš nelaikau to tragedija, jeigu vakarienė vyksta 10 val. vakaro. Tada turiu taisyklę – nepusryčiauju.

Esu lanksti, jeigu visa kompanija nusprendė eiti į greito maisto užkandinę, eisiu ir aš, tikrai nestovėsiu prie durų ir nepamokslausiu, kaip netinkamai jie maitinasi. Svarbiausia, nedaryti to dažnai. Juk kaip neretai visos taisyklės lūžta kelionių metu, bet tada išgyvenamos stiprios pozityvios emocijos. Manau, kad tinkamas požiūris svarbus visose gyvenimo situacijose. Jeigu nedramatizuoji situacijos, ji ir nevirsta bloga“, – šypsosi Eglė.

Ji pastebi, kad lietuviai yra sau per griežti ir neatlaidūs. „Mes neleidžiame sau džiaugtis, – įsitikinusi Eglė. – Kai dingsta džiaugsmas, sunku tada laikytis savų ar kitų žmonių suformuotų taisyklių. Mes kišame save į kažkokius rėmus, o kai taip gyveni, tai gali gyventi tik tam tikrą laiką. Kažkada ryžtas, ūpas ir motyvacija dingsta, tada nuliūstama dar labiau. Po tokių emocinių duobių būna kardinalūs „gyvenimo keitimai“. Trūksta atsipalaidavimo ir džiaugsmo būten ta kiekviena diena“.

Judėjimas yra vaistas

Kalanetikos trenerė sako, jog jai nerimą kelia maratonų mada. Jos manymu, tiek žmonių, kiek bėga, negali to daryti: jiems trūksta fizinio pasirengimo, jie tą daro, nes taip elgiasi kažkas iš pažįstamų, draugų.

„Aš matau, kad sportas yra mada. Iš vienos pusės, tai yra gerai. Iš kitos pusės, aš matau, didelį kūno ir fizinės išvaizdos sureikšminimą. Nemažai žmonių, nusprendusių pradėti aktyviau gyventi, elgiasi neteisingai – būdami fiziškai silpni, jie eina į intensyvias treniruotes.

Matau, kad tos moterys, kurios, vaizdžiai sakant, „pasineša“, jos eina į sporto klubus, didelio intensyvumo treniruotes. Tokių man tenka sutikti nedažnai. Mano studijoje lankosi moterys, kurios jau žino savo kūno galimybes ir ribas, jos jau sukūrė ar dar kuria savo santykį su kūnu. Todėl darbas su tokiomis klientėmis man labai patinka, nes aš matau sąmoningumą“, – šypsosi Eglė.

Jos manymu, kita dalis visuomenės sportuoja per mažai, kiekvieną dieną juda per mažai, daug laiko praleidžia prie kompiuterio.

„Tai taip pat turi savų pasekmių. Formuojasi ydingos laikysenos, atsiranda vadinamų druskų sankaupos, dėl to ima tirpti rankos, dėl krypstančio stuburo užsispaudžia nervai, ir ima kamuoti kokie nors galvos, krūtinės ląstos, krūtų skausmai, kurių priežasčių gydytojai nemato. O viskas tik dėl per mažo judėjimo.

Judėjimas yra pats paprasčiausias receptas daugeliui bėdų, tai pats pigiausias vaistas ir tai mūsų geros savijautos garantas“, – sako kalanetikos trenerė Eglė Afanasjeva.