Prieš penkiasdešimt metų ekranuose pasirodę „NASRAI“ pavertė Steveną Spielbergą vienu iš svarbiausių Holivudo režisierių, pakeitė kino verslą, o kai kuriuos žiūrovus ilgam atgrasė nuo maudynių vandenyne.
Filmas apie milžinišką baltąjį ryklį, terorizuojantį kurortinio miestelio gyventojus bei turistus, ir pabaisai iššūkį metančią herojų trijulę: vietinės policijos viršininką, patyrusį jūrų plėšrūnų medžiotoją ir jauną mokslininką okeanologą – ne tik sulaukė beprotiškos komercinės sėkmės, bet ir tapo tikru popkultūros fenomenu, išties etapiniu aštuntojo dešimtmečio pramoginio kino kūriniu. Kongreso biblioteka 2001 metais įtraukė juostą į JAV nacionalinį filmų registrą kaip turinčią ypatingą kultūrinę ir istorinę vertę. Ir dabar – praėjus pusei amžiaus – ji anaiptol neatrodo pasenusi.
Žinoma, kalbant apie kino technologijų tobulėjimą, 50 metų – kone visas šviesmetis, tačiau galbūt čia ir slypi viena iš priežasčių, kodėl „Nasrai“ iki šiol stebėtinai aktualūs: filmo sėkmę nulėmė ne vien technologiniai triukai ir specialieji efektai – itin retai išbandymą laiku atlaikantys kino elementai. Įtaigūs gerų aktorių kuriami herojų portretai, meistriškas montažas, dinamiškas, tačiau ne skubotas pasakojimo ritmas, sumaniai kuriama įtampa, artėjančią grėsmę tobulai perteikiantis garso takelis – negalėdamas pasikliauti nepatikima to meto technika, Stevenas Spielbergas pažėrė pluoštą kitų kozirių. Juostos sėkmę bandyta tiražuoti (nesėkmingai) kuriant tęsinius, ji vis dar kopijuojama, citatomis ištampyta į šimtus kitų siaubo filmų, tačiau „Nasrai“ lieka nepranoktu gana populiaraus požanrio, kurį galima apibūdinti „filmai apie žmonių susidūrimą su neįprastai, agresyviai besielgiančiais gyvūnais“, grynuoliu – įtaka jiems gali prilygti gal tik klasikiniai Alfredo Hitchcocko „Paukščiai“.