Ne kartą girdėjome: „Kai parėjau susinervinusi, sušveičiau pusę šaldytuvo!“ arba „Taip nyku buvo: žiūrėjau televizorių ir vis kramčiau...“
Priklausomybės ligų psichologė Neringa Bagdonaitė sako, kad priklausomybė nuo maisto iš pirmo žvilgsnio nekaltesnė už kitas priklausomybes, bet ji kelia ne mažiau problemų.
- Ar yra žmonių, kuriems labiau už kitus gresia būti priklausomais nuo maisto?
- Didesnį polinkį turi emociškai jautresni žmonės, turėję ankstyvų emocinių traumų šeimoje – jų reakcija į stresą stipresnė. Todėl yra didesnė tikimybė, kad nusiraminimui jie pasirinks valgymo malonumus.
- Vieni griebiasi vyno taurės, antri – cigaretės, treti – šokolado... Saldumynų maniakai dažniausiai teisina save tuo, kad jie nerūko, negeria, tad nors taip sau suteikia malonumo.
- Kiekvienas žmogus randa būdų, kaip sutvarkyti savo psichiką. Vienas sportuoja, o kitas įninka į alkoholį ar besaikį valgymą. Pastarasis daugeliui atrodo gana saugus būdas tol...
...kol nenutunka arba nesuserga, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar kitomis ligomis.
- Žmogus neįvertina tokios grėsmės, kol neiškyla išties rimtų problemų.
- Kokiais maisto produktais dažniausiai piktnaudžiaujama? Na, turbūt, tikrai ne daržovėmis...
- Priklausomybė dažniausiai išsivysto angliavandeniams, nes jie suteikia energijos ir iš pradžių šiek tiek kilsteli nuotaiką: pajuntama, kad praėjo susierzinimas, pyktis, nerimas. Todėl kitą kartą vėl griebiamasi miltinių gaminių, saldumynų, tiksliau – visko, kas labai skanu ir labai sotu...
- Kaip atskirti, ar tai yra alkis, ar jau priklausomybė?
- Sunerimti reikėtų tada, kai susinervinus ar esant blogai nuotaikai kyla minčių, kad kuo greičiau reikia kažką suvalgyti. Kitaip tariant, prasta emocinė būsena kompensuojama maistu. Atkreipti į tai dėmesį reikėtų nuo pat pradžių, nes vėliau tai tampa įpročiu, kurio labai sunku atsikratyti. Jei pastebime, kad kasdien vis labiau galvojame apie tai, ką nusipirksime valgyti, ką ruošime, ką valgysime, kai mintys apie maistą užima labai daug mūsų laiko, tai irgi jau yra pavojaus signalas.
Kai žmogus jaučia gyvenimo įvairovę, kai patiria naujų įspūdžių, jo nebekankina mintys, ką čia dar suvalgius, kad pasijustų geriau.
- Dabar įsivyravo maisto gaminimo ir valgymo kultas: visos privalo mokėti kepti duoną ar pyragus, ruošti įmantrius valgius, paskui visa tai, aišku, suvalgyti...
- Mokiausi ir gyvenau užsienyje, tad galiu palyginti ir pasakyti, kad lietuviai labiau nei užsieniečiai susikoncentravę į maisto vartojimą, bet ne į bendravimą. Ten maistas – tik priedas prie bendravimo, pas mus – atvirkščiai. Galbūt tam įtaką daro ir finansinės galimybės: mes rečiau su draugais išeiname valgyti į miestą, rečiau kviečiamės kažką vakarienės. O jei jau kviečiamės, tuomet esame susirūpinę, kaip čia šauniau pasirodžius, kad stalas lūžtų nuo valgių. Pas mus akcentuojama maisto kiekybė, ne kokybė, nors matau ir daug gerų pavyzdžių, ypač iš jaunosios kartos.
- O kaip kovoti su ta „skania“ priklausomybe? Kaip atitraukti mintis nuo maisto?
- Kova su maistu yra sunki ir problemiška. Iš savo patirties su pacientėmis, kurios kenčia nuo antsvorio, galiu pasakyti, kad dažnai joms labai sunku suvokti, jog jų poreikis valgyti kyla dėl pomėgių, įspūdžių stokos. Viena veiksmingiausių priemonių – tai plėsti akiratį, gyventi visavertį gyvenimą, atrasti naujų užsiėmimų. Gyvenimo būdą turi sudaryti kuo daugiau komponentų, o ne tik darbas, buitis ir... valgymas. Kai žmogus jaučia gyvenimo įvairovę, kai patiria naujų įspūdžių, jo nebekankina mintys, ką dar suvalgius, kad pasijustų geriau. Žmogus pats turi rasti būdų, kaip sveikai susikurti palaimos būseną. Antsvorio dažnai turi tos moterys, kurių gyvenimas yra nuobodus ir kurių mintys sukasi tik apie namus. Ilgainiui jas ima kankinti nusivylimas, tuštumos jausmas, naujų potyrių stoka, kuriuos jos tiesiog „sukramto“. Jei nesi pasiryžęs pokyčiams, atsisakyti bet kokios priklausomybės bus labai sunku.
- Storuliukai dažnai deklaruoja, kad jie laimingi ir patenkinti savo figūra. Iš tikrųjų taip yra?
- Labai retai antsvorio turintis žmogus spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu, entuziazmu, švyti ir traukia aplinkinius. Aišku, tokių žmonių yra, bet jų nutukimas dažniausiai būna susijęs su netaisyklinga mityba, o ne priklausomybe nuo maisto, tad skiriasi ir psichologinė jų būsena. Dažniau pastarųjų tenka sutikti užsienyje. Mūsiškiai dažniausiai tik dedasi laimingi, bet viduje yra pernelyg jautrūs ir sielojasi ir dėl savo kūno, ir dėl savo įpročių. Nenuginčysite, kad kiekviena moteris gerai jaučiasi būdama bent šiek tiek lieknesnė.
- Nes jos jaučia didesnį visuomenės spaudimą?..
- Lietuvoje moteris apskritai dažniausiai vertinama pagal išvaizdą, jai keliami itin griežti reikalavimai. Todėl svoriui skiriamas ypač didelis dėmesys. Neatitinkančios tų kanonų moterys jaučiasi dar blogiau, jei tik leidžia, kad būtų lyginamos su kitomis...
- Ką patartumėte moteriai, kuri negali sustoti valgyti saldumynų?
- Pirmas žingsnis – reguliari mityba, sveiki ir visaverčiai pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Tai jau leidžia kontroliuoti alkio pojūtį, persivalgymus. Antras žingsnis – įvairesnis laisvalaikis: pakankamas tiek fizinis, tiek protinis aktyvumas. Dažniausiai antsvorio turintis žmogus būna apimtas sąstingio: užmiršęs savo pomėgius, viskuo nusivylęs. Jis būna išbandęs daugybę dietų, bet esą niekas nepadėjo. Svarbu, kad naujas, kitoks gyvenimo būdas taptų ilgalaikiais įgūdžiais, o tai yra sunkiausia. Tikrai nepakaks mėnesį susilaikyti nuo saldumynų, palieknėti, paskui atsipūsti ir vėl „apdovanoti“ save maistu. Kartais pakanka žmogų tiesiog įkvėpti imtis naujos įdomios veiklos ar realizuoti neįgyvendintas idėjas ir poreikio slopinti neigiamas emocijas valgymu staiga nebelieka. Tik labai dažnai toks pabudimas reikalauja specialisto spyrio...
Tekstas Dovilės Štuikienės
Taip pat skaitykite:
Priklausomybė nuo saldumynų: ar įmanoma įveikti?
Mitybos polinkiai pagal horoskopą