BLIZGUČIAI – visada šventė. Nesvarbu, kas šauna į galvą juos paminėjus: baliai, karnavalai, kalėdinės eglutės žaislai ar saldainių popierėliai. Blizgučiai – vaistas nuo depresijos, ypač mados kontekste. Švytintys drabužiai nesuderinami su liūdesiu, nors jų istorijoje būta ir nelinksmų atvejų.
Vien tik auksas valdo mus
Jei Pelenė, sprukdama iš baliaus, būtų pametusi ne krištolinę, o drobinę kurpaitę, princas batelį būtų paspyręs ir pamiršęs. Daug šimtmečių bet koks blizgesys žmonėms asocijavosi su išskirtinumu, ypatinga socialine padėtimi. Graikai, arabai ant drabužių kabindavo aukso monetas, kad parodytų, jog jie – turtingi. Vesti žmones į rūsį ir demonstruoti ten laikomas lobių skrynias buvo kvaila, o dalį to lobio pakabinus ant savęs ir be ekskursijų tapdavo aišku, kad rūbo šeimininkas yra visko pertekęs. Kitas dalykas, kad monetos traukė prie žemės, ribojo judėjimo laisvę: žvangantis ponas buvo visų galvažudžių ir plėšikų svajonė, todėl vaikštinėdavo su ginkluotais apsaugininkais... Egiptiečiai irgi mėgo parodyti kastuvais semiantys auksą, net savo elitą išlydėdavo į pomirtinį gyvenimą su gausiomis tauriojo metalo atsargomis, kad velioniui naujoje būtyje negrėstų badas.