Psichologas Andrius Jančiauskas: „Emociniai įgūdžiai formuoja finansinius“

Kaip susiformuoja netinkami pinigų leidimo įpročiai? Kokios įtakos vaikui turi tėvų pavyzdys? Ar tai reiškia, kad ir mums reikia peržiūrėti savo pinigų leidimo bei taupymo politiką? Atsakydamas į šiuos klausimus, psichologas atkreipė dėmesį, kaip požiūris į pinigus atspindi mūsų santykį su pasauliu: kaip tvarkomės su savo norais ir galimybėmis, kokius įpročius perimame iš kartos į kartą, perdėtai išlaidaujame, protingai skolinamės ar taupome, investuojame.

– Kada jau galima ir reikia mokyti vaiką elgtis su pinigais, atsižvelgiant į jo brandą? 

– 4-5 metų vaikai palengva ima suprasti pinigų vertę, tad suaugusieji jau gali pradėti mokyti, kaip su jais elgtis. Pavyzdžiui, parduotuvėje duoti vaikui du eurus ir leisti pačiam apsipirkti. Greitai vaikas supras, kad norėtųsi nusipirkti mašinėlę, bet galimybės leidžia tik ledų.

Natūraliai kils klausimas, o kaip nusipirkti mašinėlę? Ir čia pats metas pasiūlyti naują taktiką – kviesti vaiką vieną eurą išleisti parduotuvėje, o antrą, parsinešti namo ir įmesti į permatomą stiklainį, kuriame po dešimties apsipirkimų bus dešimt eurų ir užteks pinigų mašinėlei.

Tikslas – paruošti vaiką pirmai klasei, nes iki 7 metų dauguma vaikų turi galimybę suvokti, kaip veikia pinigai, ir gali turėti dienos kišenpinigių.

Finansinio raštingumo, kaip ir emocinė raida – labai individuali. Kai kurie vaikai klumpa pirmuosiuose pinigų leidimo ir taupymo žingsniuose, kitiems sekasi lengviau, tad galima juos kviesti į kitą, sudėtingesnę užduotį. Svarbiausia, kad tėvai sąmoningai prisiimtų atsakomybę už vaiko finansinį bei emocinį ugdymą ir suvoktų ugdymo etapus.

– Kaip išmokyti vaikus neišleisti visų pinigų, kuriuos gauna? Kodėl vieniems vaikams sekasi taupyti, o kitiems – sunku?

– Vienas smagesnių klasikinių psichologijos testų yra zefyro testas. 3-4 metų vaikui davus zefyrą galima paprašyti, jog šis lukteltų ir jo nesuvalgytų, nes grįžę duosite dar vieną. Iki tam tikro amžiaus vaikams tai sunkiai įmanoma, bet ūgtelėję jie jau geba nepasiduoti šiam impulsui. Seilės kaupiasi, norisi griebti kuo greičiau, bet jie atideda greitą malonumą dėl didesnės gerovės vėliau.

Iš atliktų tyrimų žinoma, kad vaikai, gebantys atsisakyti zefyro, yra įgiję geresnę impulsų kontrolę nei likę. Nesugebėję atsisakyti zefyro gyvenime būna mažiau sėkmingi tiek asmenine gyvenime, tiek karjeroje, o tai reiškia mažesnę finansinę gerovę.

Norėdami išmokyti vaikus tvarkytis su savo impulsais, visų pirma turėtume to išmokti patys. Pavyzdžiui, kaip elgiamės supykę? Ar šūkaujame ant vaiko? O gal sugebame suvaldyti savyje kylantį pyktį? Vaikas, kuris jaučiasi neramiai, kurio viduje daug skausmo, norės kuo greičiau griebti zefyrą ir patirti smegenyse dopamino šūvį. Malonumas jam suveiks kaip nuskausminamasis.

Vaikai, kuriems trūksta dėmesio ir šilumos, bando tai kompensuoti vartojimu, kitiems vaikams trūksta auklėjimo ir disciplinos. Dažniausiai jie turi bėdų ne tik su pinigų taupymu: nori desertą valgyti prieš pagrindinį patiekalą, filmukus žiūrėti prieš namų darbus, nes taip ir neišmoko vieno svarbiausių gyvenimo principų – pradžioje darbas, paskui atpildas.

– Kaip motyvuoti ir paskatinti vaikus taupyti labiau ir kad nepristigtų kantrybės? 

– Mažiesiems puikiai padeda vizualiai matyti „augančius pinigus“ stiklainyje. Visų amžių vaikams taupyti padeda konkretūs tikslai – norimas daiktas ar nuotykis. Svarbu, kad tikslas nebūtų per mažas ar per didelis. Vyresnes atžalas motyvuoja pinigai, uždirbantys pinigus. Tėvai gali mokėti palūkanas už vaikų santaupas arba kartu tas santaupas investuoti. Tokiu savo elgesiu tėvai parodo, kad, jei pinigai ne taupyklėje, o gyvoje finansinėje sistemoje, jie gali „pagaminti“ dar pinigų. Manau, kad didelėje dalyje šeimų būtent investavimo mokymo ir trūksta labiausiai.

Jei vaikui trūksta kantrybės, galima jam kiekvieną dieną skirti po 3 eurus (jei 2 iš jų išleis maistui mokykloje, 1 eurą gali taupyti), o savaitės pabaigoje prie jo sutaupytų 5 eurų pasiūlyti pridėti dar 5 eurus. Už sutaupytą sumą galėsite kartu nueiti į žaidimų kambarį ir patirti ten kelias valandas džiaugsmo. Viskas, ko reikia, – atrasti motyvatorių, kuris veiktų jūsų vaiką ir taupymo procesą pateikti kaip bendrą žaidimą. Tačiau, kol neįsitvirtino stiprūs įpročiai, svarbiausia, kad tikslas būtų nesunkiai pasiekiamas – tiek laiko, tiek finansų prasme, palaipsniui pereinant prie didesnių tikslų.

– Kai kurie tėvai sako, kad vaikui nereikia asmeninių pinigų, nes ir taip viskuo aprūpintas. Kokios įtakos tai gali turėti vaikui?

– Išimtiniais atvejais tai gali būti teisingas sprendimas, tarkime, jei vaikui labai sunkiai sekasi susitvarkyti su finansais. Bet daugeliu atvejų tai būtų vaiko statymas į prastesnę poziciją už bendraamžių, kuomet lygindamas save su kitais jis jaučiasi menkesnis, neturintis tiek daug galios.

Vienas iš pagrindinių vaiko poreikių yra autonomija. Jeigu jam neleidžiame turėti piniginės laisvės, jis praranda galimybę mokytis, taigi, formuojasi jo menkavertiškumas.

Kita didelė klaida būtų duoti per daug pinigų: jis nežinotų, ką su jais daryti ir pradėtų ieškoti nuotykių su draugais. Didelė dalis gerai gyvenančių šeimų vaikų poreikius patenkina prieš jiems atsirandant. Vaikai net nespėja pasvajoti, palaukti, pasistengti ir pataupyti, kad išpildytų savo svajonę.