„Kiek šis gyvenimas yra problema, o kiek – kelionė, kurią reikia patirti?“ – pokalbio pradžioje klausia Vilniaus psichikos sveikatos centre dirbantis Andrius JANČIAUSKAS (36). Jis ragina ne tik ieškoti atsakymų, kaip spręsti problemą, bet ir imtis konkrečių veiksmų.
Psichologiją atradote ne iš karto.
Studijavau verslo vadybą. Nors jaučiau negalėsiantis įgytų žinių taikyti praktikoje, studijas baigiau. Primygtinai prašė mama (šypsosi). Tik atitrūkęs nuo tėvų lūkesčių, pasukau į psichologiją. Norėjau perprasti verslą, žmonių tarpusavio santykius, turėti išsvajotą finansinį stabilumą. Taip jau nutiko, kad netrukus pasirinkau savanorystę „Jaunimo linijoje“.
Grįžtamasis ryšys ten – ne pinigai, o prasmės pojūtis. Pasirodo, mano problemos buvo visai nesusijusios su finansine gerove. Kad ir kaip stengiausi kompensuoti vidinę tuštumą, niekas negelbėjo. Apsilankiau pas psichologą ir paprašiau pagalbos. Jei nebūčiau ėjęs šiuo keliu, turbūt pats nebūčiau patikėjęs, kad profesionalas gali padėti.
Bijojote santuokos, santykių, tačiau užmezgėte tvirtą ryšį, sukūrėte šeimą. Turbūt pokalbis su kolege nebuvo vienintelis jūsų požiūrį pakeitęs įvykis?
Įkvėpė daug skirtingų pavyzdžių, bet labiausiai – tėčio. Pagrindinis jo gyvenimo kūrinys buvo šeima, o aš kurį laiką ėjau kitu keliu. Savianalizė padėjo grįžti prie vertybių, kurias puoselėjo tėtis. Jo priešingybė – mano vaikystės herojus, pagrindinis serialo „Californication“ veikėjas Henkas. Iš pažiūros – geras, mylintis tėvas, bet... bejėgis atsispirti gražių moterų kerams.
Konsultuodamasis su specialistu supratau, kad kas keletą metų išgyvenu santykius, kurie manęs nenuveda iki šeimos. Reikėjo prisiimti atsakomybę.
Nustojau nagrinėti, kodėl vis išsirenku netinkamą partnerę. Pabandžiau sau atsakyti, ką daryti, kad būčiau žmogus, kuris ne tik deklaruoja, kad nori šeimos, bet ir