Psichologė A.Šamonskienė: „Šviesa yra visada, tik reikia ją pamatyti“
„Dabar gyvename labai įdomiu laiku: tokioje situacijoje dar nesame buvę, todėl nežinome, kaip bus, kai ji pasikeis“, – pastebi Respublikinės Klaipėdos ligoninės medicinos psichologė Algina Šamonskienė. Nors per karantiną daugelis susiduria su naujais iššūkiais, specialistė pataria naujoje realybėje pasistengti rasti teigiamų pusių ir kuo dažniau pasidžiaugti atbundančia gamta.
Galima sakyti, kad šią žiemą Lietuva praleido tarp keturių sienų. Kiek tokie neįprasti suvaržymai turi įtakos psichologinei žmonių būsenai?
Kai žmonės negali gyventi visavertiškai (dirbti ir uždirbti, keliauti, bendrauti), juos ima kankinti nežinia dėl ateities. Žinoma, dėl to jie dažnai pradeda jausti psichologinį spaudimą, įtampą, stiprias neigiamas emocijas. Visa tai turi įtakos sveikatai ir savijautai. Dažniausiai pasireiškia nerimas, vargina bloga nuotaika, liūdesys, galimi ir depresijos požymiai. Per karantiną ne tik netenkama laisvės, bet ir sumenksta savivertė, gebėjimas bendrauti ir daryti tai, kas anksčiau sekėsi puikiai. Daugelį apima apatija, nuobodulys.
Žmogus, matyt, patiria didelį stresą, kai staiga reikia pakeisti kasdienius įpročius, pradėti gyventi kitaip.
Reikia šiek tiek palaukti, kol susiformuos įprotis – veiksmas, kurį atliekame apie tai nė nesusimąstę. Kai tai taps taip pat įprasta, kaip išsivalyti dantis, keltis tam tikru metu, sportuoti, tvarkytis, planuoti dieną ir pan. Viskas, ką darome natūraliai, be atskiro priminimo, gali būti vadinama įpročiu.
Nemaža dalis žmonių per pandemiją įprato vieni nuo kitų laikytis didesniu atstumu parduotuvėse, viešajame transporte, kitose susibūrimo vietose. Įprato nuolatos plauti, dezinfekuoti rankas, dažniau valyti paviršius namuose ir darbo vietoje. Vadinkime tai nauja patirtimi, įgūdžiais ir galiausiai pavyks į viską reaguoti ramiau.
Šeimos, poros dabar kaip niekad daug laiko praleidžia kartu. Tos užsitęsusios „atostogos“ džiugina ne visus...
Kiekviena pora, šeima yra skirtinga, tad ir į krizes reaguoja kitaip. Vieniems tinka ir karantinas, laikas, leidžiamas kartu, kiti ilgėliau išbūti drauge negali. Pirmiausia reikia mokytis bendrauti, išklausyti, išgirsti, ką sako partneris, už durų palikti asmenines nuoskaudas ir kaltinimus. Na, o susipykus geriau kalbėtis, nei skausmą laikyti viduje. Užsidarymas, gyvenimas su nuoskaudomis ar įsižeidus nieko gero neduoda.
Daugeliui šeimų tai buvo ir yra begalinis kantrybės, tarpusavio santykių išbandymas. Manau, nereikia stengtis vienam žmogui visko aprėpti ir laikyti visus namų kampus. Reikia kažkaip susitarti, kas dirba, o kas prižiūri vaikus, kas už ką yra atsakingas. Gyvenant po bendru stogu, svarbu išmokti daugiau bendradarbiauti ir dalintis pareigomis, laikytis nusistatytų taisyklių.
Saulė šviečia vis stipriau. Ar prie karantino keliamo fizinio ir dvasinio nuovargio neprisidės dar ir pavasarinė depresija?
Iš tiesų mes priprantame prie žiemos, šiltų ir sunkių drabužių, apsnigtų gatvių, šaltų, ilgų naktų. O kai tik susigyvename su šalčiu, ateina pavasaris! Štai ir stresas organizmui. Tačiau kokia dar depresija, kai šyla oras, daugiau saulės – juk to labai laukėme!
Tad kuo galime save pradžiuginti pavasarį, kaip sau padėti? Pirmiausia – būti gryname ore, saulėje: pagerės nuotaika, bus lengviau kvėpuoti, labiau džiugins bundanti gamta. Dar vienas motyvatorius – sportas lauke. Dabar puikus metas įvertinti savo galimybes, subalansuoti mitybą, vartoti daugiau vitaminų, šviežių daržovių.
Gal yra ir šviesioji karantino pusė?
Tam, kad pamatytume tą šviesą tamsoje, turime pagalvoti, ko išmokome gyvendami kitokiomis sąlygomis. Daugiau laiko praleisdami vienumoje, susitinkame su savimi, turime laiko apgalvoti, ką darome, kaip bendraujame. Įprastai visada būdavome užimti, todėl nepakakdavo laiko paprasčiausiai atsisėsti ir pamąstyti. Dabar išmokome dirbti, mokytis, posėdžiauti iš namų – taip sutaupome nemažai brangaus laiko, kurį anksčiau praleisdavome automobilyje, kelyje į kokį nors susitikimą. Geriau įvaldėme išmaniąsias techologijas, pasitelkiame vaizdo pranešimus, skambučius ir neleidžiame kolegoms, artimiesiems, draugams pamiršti, kaip atrodome. Ir, galiausiai, nutilus triukšmui, nuolatiniam automobilių gausmui, išgirdome medžių šlamesį, įkvėpėme grynesnio oro, panorome daugiau laiko praleisti gamtoje. Šviesa visada yra, tik reikia ją pamatyti.
Sakoma, kad išsigelbėjimas – skiepai. Tačiau apstu įvairiausių įsitikinimų ir nuomonių... Dažnas, nors ir neprisipažįsta, nesiskiepija, nes paprasčiausiai bijo. Ar įmanoma kaip nors sumažinti psichologinę įtampą?
Mano vaikystėje buvo nuostabus animacinis filmukas, kuriame begemotas bijojo skiepų. Aš ir dabar, užaugusi, bijau skiepų kaip tas begemotas. Tai turbūt užfiksuota pasąmonėje. Ta baimė natūrali ir man puikiai suvokiama. Bijoti galima daug ko, bet išdrįsti pasiskiepyti, kaip tam begemotui, tai jau yra baimės įveikimas.
Psichologinės įtampos skiepytis patirtume mažiau, jei mūsų aplinkoje būtų mažiau neigiamų žinių, antivakserinės propogandos. Dabar mes gauname tiek daug informacijos, kad sunku susigaudyti, kas yra patikima, o kas – apgaulė. Svarbausia – kiekvienam žinoti tiesą, kuri yra aktuali pačiam.
Pandemija mus pakeis?
Sunku pasakyti, kas bus ateityje... Stebint dabartinius žmonių veiksmus, įpročius galima tik pabandyti spėlioti. Jau dabar matome, kaip keičiasi mūsų keliavimo, bendravimo įpročiai: tampame atsargesni, atsakingesni, save daugiau saugome. Turbūt per pandemiją visi išmoko taikyklingai plauti rankas – vadinasi, šis laikas pakeitė mūsų higienos įpročius. Ar reikės iš naujo mokytis bendrauti? Galbūt... Tačiau žmonija kantri, visko išmoksime iš naujo.
Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.
