Kai duodame protui laisvą valią, dažnai jis pasigauna neigiamas emocijas išreiškiančias mintis: apie nuoskaudas, išdavystes, gailestį sau ar pan. Dažniausiai šios mintys būna susijusios su praeitimi arba ateitimi, tačiau suprantame, kad praeities daugiau nebėra, o galvojimas apie ateitį yra paprasčiausia mūsų fantazija. Taip nusigręžiame nuo to, ką galime patirti ir ko išmokti iš dabarties. Tačiau tam, kad pasiimtume viską iš „čia ir dabar“ momento, yra būtinas sąmoningumas.
Apie sąmoningumą ir jo ugdymo svarbą šiuolaikiniam žmogui pasakoja dr. Violeta Barvydienė, spalį atidaromo asmenybės identiteto instituto „iGrow“ viena iš įkūrėjų.
Tik būdami sąmoningi mes perimame gyvenimo kontrolę į savo rankas.
Psichologė sąmoningumą įvardija kaip kryptingą savo dėmesio nukreipimą į dabartį ir teigia, jog sąmoningumo ugdymas turėtų būti kiekvieno žmogaus tikslas. „Tik būdami sąmoningi mes perimame gyvenimo kontrolę į savo rankas: tarsi per atstumą ir be išankstinės nuostatos stebėdami savo mintis, jausmus bei patirtis, išmokstame juos kontroliuoti. Taip išmokstame gyvenimo pamokas, tampame atsakingesni ir, sumažinę išorinių aplinkybių poveikį, pajaučiame laisvę, susitaikymą, pasitenkinimą savo gyvenimu.“
Būtent tokios stebėtojo pozicijos trūksta dažnam šiuolaikiniam žmogui, todėl sąmoningas gyvenimas kiekvienam padėtų gyventi kryptingiau, tiksliau ir sveikiau – kai iš kelio neišmuša nuolat mus veikiančios išorinės aplinkybės: beprotiškas gyvenimo tempas, aplinkinių keliami neadekvatūs lūkesčiai, per didelis informacinis triukšmas ir pan.
Garsus britų mąstytojas ir knygų apie lyderystę bei verslo ir visuomenės sąmoningumo vystymąsi autorius Richardas Barrettas sukūrė septynių etapų modelį. Jo pagrindas – vieno žymiausių XX a. psichologų ir humanistinės psichologijos pradininko Abrahamo Haroldo Maslowo žmogaus motyvaciją pagal poreikių hierarchiją atspindinti piramidė, papildyta asmenybės augimo bei sąmoningumo samprata. „Šis sąmoningumo ugdymo modelis atskleidžia, kad kiekvienas žmogus evoliucionuoja ir tampa sąmoningesnis pereidamas per septynis aiškiai apibrėžtus etapus. Kiekvienas jų turi konkretų tikslą bei aktualų egzistencinį poreikį, būdingą tam tikroje gyvenimo situacijoje. Ir būtent šie septyni egzistenciniai poreikiai yra svarbiausios motyvuojančios jėgos visose žmonių veiklose, o paties žmogaus augimo ir sąmoningumo lygis priklauso nuo jo gebėjimo patenkinti savo poreikius.“
Pirmieji trys sąmoningumo lygiai pagal A. Maslową sutelkia dėmesį į deficitinių poreikių patenkinimą, t. y. žmogaus fiziologinių (išgyvenimo), fizinio bei psichologinio saugumo, prisirišimo, meilės bei priklausymo bendrijai poreikius, taip pat ir poreikį jaustis įvertintam, pripažintam ar gerai jaustis būnant tiesiog savimi, didžiuotis tuo, kuo jis yra. Jei šie poreikiai nėra patenkinami – žmogus jaus diskomfortą, nerimą ar įtampą. Tačiau, jei tik jie yra svarbiausi gyvenime, žmogus tampa priklausomas nuo jį supančios socialinės aplinkos lūkesčių, ir dėl to kartais nelaimingas, nesijaučiantis savo gyvenimo kūrėju, be savojo identiteto.
Ketvirtame sąmoningumo lygyje dėmesys sutelktas į transformaciją, t. y. mokymąsi, kaip valdyti ar paleisti pasąmoninius, baime, kalte ar gėda grįstus, įsitikinimus. Šiame etape žmogus pradeda girdėti save, savo vidinį balsą, intuiciją. Jis tampa pajėgus paleisti poreikį tapatintis su socialine aplinka, išmoksta valdyti deficitinius poreikius, pradeda siekti atskleisti savo galimybes, išreikšti save ir gyventi pagal tas vertybes ir įsitikinimus, kurie giliai rezonuoja su tuo, kas jis yra.
Kiti trys, aukštesnieji, sąmoningumo lygiai sutelkia dėmesį į poreikį rasti egzistencijos prasmę ir tikslą, palikti pėdsaką pasaulyje bei gyventi pasiaukojančios tarnystės gyvenimą. A. Maslowas vadino juos „augimo“ poreikiais. Skirtingai nuo deficitinių poreikių, patenkinus šiuos poreikius, jie ne atslūgsta, o sukelia gilesnę vidinę motyvaciją ir įsipareigojimą. Žmogus išmoksta stebėti save tarsi iš šalies ir taip susikuria „vidinį kompasą“, intuityviai nukreipiantį tikslių sprendimų priėmimo link. Tai padeda atrasti teisingą santykį su savimi, supančia aplinka, suprasti savąjį tapatumą.
Koncentracija tik į žemesnių poreikių arba tik į aukštesnių poreikių tenkinimą nėra produktyvi – vienu atveju pritrūksta įgūdžių, reikalingų tvirtai stovėti ant žemės ir efektyviai veikti fiziniame pasaulyje, kitu – trūksta bendradarbiavimo įgūdžių ar įkvėpimo ir prasmės. Todėl geriausia yra balansuoti savo „deficitinius“ ir „augimo“ poreikius.
Taigi, jei žmogus siekia asmeninio pasitenkinimo gyvenime, vidinės ramybės, jam gyvybiškai svarbu vystyti gilesnį savęs supratimą ir mokytis įgūdžių, saviaktualizacijos būdų, leisiančių valdyti savo paties virsmą. Tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas.