Psichologinė trauma vaikystėje. Kaip ji pakeičia mus ir požiūrį į pasaulį?
Trauma – tai staigus ir netikėtas įvykis, kuris gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Tai artimojo mirtis. Tragiškas įvykis. O po viso to – gedulas, baimė ar netgi fizinis skausmas ir bandymai susiklijuoti į milijoną šukių pavirtusį savo gyvenimą.
Vaikų sprendimai patyrus traumą
Žinoma, traumos nutinka visiems – ir mažiems, ir dideliems. Tik vaikai jas išgyvena visiškai kitaip nei suaugusieji.
„Vaikai dar neturi pilnai funkcionuojančių ir racionalių smegenų, kurias turi suaugusieji. Todėl ir jų susitaikymo įgūdžiai yra apriboti. Pasaulį mažieji mato tik per savo perspektyvą ir dėl kiekvieno blogo įvykio jie dažniausiai kaltina save.
Nebūkite pasyvūs, kalbėkite garsiau, nebūkite užsidarę nuo pasaulio, atsiverkite ir pabandykite dažniau atsiremti į kitus.
Aš pats ne kartą kalbėjau su 8-erių metų vaikais, kurie, paklausus, kodėl išsiskyrė jų tėvai, iškart atrėžė, jog taip nutiko, nes vieną vakarą jie neparuošė namų darbų“, – tikina didžiulę šeimų konsultavimo patirtį turintis, populiarių saviugdos knygų autorius ir psichologas Robertas Taibbi.
Anot specialisto, didžiulės traumos vaikystėje gali neatpažįstamai pakeisti ir tolimesnį vaiko jau kaip suaugusiojo gyvenimą, mat „skaudų sukrėtimą patyręs vaikas priima sąmoningą ar pasąmoninį sprendimą dėl to, ką daryti, kad „toks įvykis“ (apleidimas, skausmas, baimė, kontrolės praradimas ar skyrybos) daugiau niekada nepasikartotų“.
Psichologas Robertas Taibbi portalui „Psychology Today“ pateikia dažniausiai priimamus sąmoningus ar pasąmoninius vaikų sprendimus patyrus stiprią ir jų gyvenimą sukrečiančią traumą:
„Aš pats/pati savimi pasirūpinsiu“
Pasaulis yra nesaugus. Negaliu niekuo pasitikėti, esu tik aš ir tik aš. Aš pasirūpinsiu savimi. Aš esu nepriklausomas/savarankiškas. Santykiai man nereikalingi (neteikiu jiems pirmenybės), aš negaliu atsiverti ir atsiskleisti kitam žmogui. Bet aš galiu valdyti kitus savo gerumu ir prisitaikymu.
„Būsiu nuolankus ir pasyvus“
Pasaulis yra nesaugus. Jaučiu, kad mažai ką galiu kontroliuoti ir neturiu daug pasitikėjimo savimi, todėl man reikia tiesiog eiti šalia kitų. Jie viską žino geriau už mane ir kartais, kai aš nežinosiu, ką daryti, jie man padės ir parodys teisingą kelią.
„Turiu būti budrus“
Pasaulis yra nesaugus, todėl turiu būti ypač budrus. Aš visada nervingas, tarsi nuolat laukiantis pavojaus ir besitikintis blogiausio. Draugas vėluoja? Tikriausiai jis pateko į avariją. Mergina nepaskambino? Matyt jau nori mane palikti. Žmonės mano nerimą gali laikyti nervingumu, taip ir yra, nes aš visada jaučiuosi lyg ant bedugnės krašto.
„Aš pykstu ir privalau viską suvaldyti“
Pasaulis yra nesaugus ir niekas nepraslys man pro akis. Aš čia vadovauju, ir niekas neįvyks tol, kol aš taip pasakysiu. Žmonėms su manimi sunku? Na ir kas, aš vis tiek su jais kovosiu. Jei man kas nors nepatiks, visi apie tai sužinos.
Žvilgsnis į save – puiki pradžia pokyčiams
„Šie pasąmoniniai ar sąmoningi sprendimai vaikystėje suveikia – jie leidžia vaikui judėti į priekį ir išgyventi. Problema yra ta, kad priimti sprendimai taip lengvai nedingsta. Jie formuoja asmenybę ir galiausiai pradeda trukdyti suaugusiųjų pasaulyje.
Taip vaikystėje traumą patyręs žmogus suauga, sukuria šeimą, tačiau niekad neišmoksta santykiuose sukurti intymumo. Tokio žmogaus pasyvumas ne tik veda aplinkinius iš proto, bet ir neleidžia jam pačiam atrasti tikrojo savęs. Jo nerimas neleidžia jam atsiverti ateičiai, negatyvumas užgožia visą pozityvą, o priimti sprendimai trukdo sukurti harmoningus santykius. Arba jį taip stipriai užvaldo pyktis ant pasaulio, kad jis mano, jog viską kontroliuoja, nors iš tiesų – tik palaiko nuolatinį karą su visu aplinkiniu pasauliu“, – aiškina psichologas.
Anot R.Taibbi, pagrindinis tikslas tokiam žmogui – tapti lankstesniu ir mažiau bijoti, o pokyčiai prasidėti gali jau nuo keleto žingsnių:
1. Pradėkite pažinti save. Giliau pažvelgę į savo vidų, apčiuopkite savo poziciją ir jos lemiamus apribojimus. Kaip matote pasaulį ir kaip reaguojate į aplinkinius?
Tai darydami jūs ne tik būsite sąžiningi patys sau, bet ir išmoksite atskirti praeitį nuo dabarties.
2. Išleiskite skausmą. Tam, kad išgytumėte privalote paleisti savo skausmą ir išreikšti tai, ko negalėjote padaryti vaikystėje. Parašykite laišką tiems, kurie neišgelbėjo jūsų artimojo nuo mirties, parašykite laišką jus apleidusiems ar per mažai jus mylėjusiems tėvams ir išsakykite jiems tai, ko negalėjote pasakyti tada.
Tada parašykite antrą laišką, tik šįkart jį skirkite sau. Šiame laiške parašykite tai, ką norėtumėte iš tų žmonių išgirsti, – kad jie atsiprašo, kad gailisi ir kad visa tai nebuvo jūsų kaltė. Pasistenkite, kad laiškai būtų kuo detalesni ir leiskite sau rašyti bet ką, kas tik šauna į galvą.
3. Išeikite iš savo komforto zonos. Metas būti suaugusiuoju, o ne išsigandusiu vaiku. Pradėkite eksperimentuoti ir bandykite palikti savo įprastą komforto zoną. Nebūkite pasyvūs, kalbėkite garsiau, nebūkite užsidarę nuo pasaulio, atsiverkite ir pabandykite dažniau atsiremti į kitus. Koncentruokitės į dabartį ir nustokite nuolat su baime žiūrėti į gąsdinančią ateitį. Išmokite kontroliuoti ir savo juntamą pyktį.
4. Ieškokite paramos ir pagalbos. Visa tai kur kas sunkiau padaryti nei pasakyti. O juk parama ir pagalba yra tai, ko jūs niekada negavote. Jei manote, kad tai reikalinga, kreipkitės pagalbos į psichologijos specialistus – jie padės mažais žingsneliais sulaužyti apsistatytas sienas ir po truputį išgyti. Tik atminkite – nereikia to daryti teisingai, svarbu – daryti kitaip. Niekada nevėlu būti tuo, kuo iš tiesų ir norite būti.