Netikėtai mirus rašytojui, dramaturgui Rolandui Rastauskui, liūdesiu ir prisiminimais dalijasi vis daugiau jį pažinojusių. Režisierius Oskaras Koršunovas taip pat pasidalijo negirdėta dviejų kūrėjų istorija, kuri pasibaigė užkastais karo kirviais. „Jis išsiskyrė iš visų visaip kaip tik įmanoma“, – prisimena režisierius.
Oskaras Koršunovas savo feisbuko įrašu sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
„Pirmą kartą jį pamačiau praeitame tūkstantmetyje, sausakimšoje prezidentūros salytėje. Vyko kultūrinis renginėlis. Aišku, ne be ideologinių akcentėlių, nes kitaip tada nebūdavo. Jis išsiskyrė iš visų visaip kaip tik įmanoma.
Buvo apsirengęs labai ryškiai – tais laikais taip rengtis buvo ne tik neįprasta, bet ir nepageidautina. Dėvėjo tokią electric geltoną striukę, kuri jam sujudėjus nuolat čežėjo. O jis nenustygo vietoje, demonstratyviai šlamindamas vartė didžiulį laikraštį.
Per laikraščio viršų retkarčiais dėbtelėdavo juodomis žvitriomis akimis į smalsią publiką ir pamatęs, kad sulaukė dėmesio, imdavo kraipyti galvą, sūpuoti koją su preciziškai išblizgintu juodu batu ir imdavo dar labiau čežėti ir šlamėti. Visa tai jis darė labai pasitikinčiai, oriai ir inteligentiškai, lyg būtų lordas Dandi.
Atrodė, kad tai performansas, tarsi į sceną būtų išėjęs pats Štokhauzenas ir dirigavęs tiems visiems čežėjimams, kėdės girgždėjimui ir laikraščio šlamėjimui. Ir judėjo jis lyg tai būtų paliestas Pinos Bausch. Tai, žinoma, buvo protesto performansas. Niekas tada gerai nežinojo, kas vyksta už geležinės uždangos, bet vis tiek gyveno Fluxus dvasioje, tame tarpe ir aš mokykloje, už ką gaudavau tvirtą dvejetą.
„Klausyk, matai, kas tas tipas? Gal užsienietis koks?“, – paklausiau draugo. „Taigi Rolandas Rastauskas, tas, kur parašė „Lenktynių aitvarą“.
Gyvenimas – labai dinamiškas, bet prisimename jį atskirais paveikslais, labai statiškai. Kitas epizodas, kurį aš prisimenu galvodamas apie Rolandą, tai kai mes sėdime prie Bonos, prie Reino ir šnekučiuojamės kaip geri bičiuliai. Mes, apimti didingos Reino dvasios, žiūrime į lėtai, be jokio garso ir skubėjimo judančias ilgas baržas. Buvome kaip užburti.
Ir tada pamačiau, kad šiaip pašaipusis RoRa gali būti ir be jokių kaukių. Besišnekučiuojant aš staiga sakau: „Gerai būtų išmesti iš tos baržos kapitoną ir nuplaukti upe ten tolyn“. RoRa sutiko garsiai besijuokdamas.
Dar daug buvo gražių epizodų, kai mes su juo Varšuvos „Studio“ teatre statėme Bruno Schulz’ą, kai bendradarbiavome OKT, kai matydavomės užsienio festivaliuose, kai susitikdavome pas bendrus draugus, kai kartą vos nesusimušėme, kai nustojome sveikintis ir kai po kurio laiko susitikome akis į akį Klaipėdos dramos teatre ir abu susigėdę dėl kvailysčių maloniai pasisveikinome. Beje, ačiū Dievui, tai buvo visai neseniai.
Iš tiesų, daug visko buvo, bet RoRa man išliks toks, kaip tada, kai sėdėjome prie Reino, kai buvome jauni ir mums buvo nesunku susitapatinti su Reino srovių jėga. Kai sėdėjome prie Reino ir svajojome plaukti tolyn.
Šviesaus tau plaukimo, RoRa!“, – rašė Oskaras Koršunovas.