R.Vainienė: Teorija gal ir teisinga, bet praktikoje – viskas kitaip?
Neseniai teko klausytis dviejų žmonių pokalbio. Vienas – jau daugiau nei dešimt metų dirbantis pardavimo srityje, ir jam gana neblogai sekasi. Kitas – irgi ragavęs pardavimo duonos, bet jau senokai ją iškeitęs į administracinį darbą ir paslaugų teikimą. Pastarasis aiškino pirmajam: „Tu galėtum žymiai efektyviau, greičiau ir daugiau parduoti, jei tobulėtum. Štai aš esu išklausęs įvairių lyderystės, efektyvaus pardavimo strategijų ir neurolingvistinio programavimo kursų ir tikrai matau, kad neišnaudoji visų savo galimybių.“ Pirmasis, visiškai su tuo nesutikdamas, jam atsakė, kad kai šis pats parduos bent tiek, kiek parduoda jis, tada ir galės patarinėti. Nes praktikoje – viskas kitaip nei teorijoje.
Praktikos ir teorijos supriešinimas toks senas, kad net Immanuelis Kantas yra tai išsamiai aptaręs. Jis kalbėjo apie socialinius (politikos ir ekonomikos) mokslus, kuriuose teoriją itin linkstama nuvertinti. Savo politiniuose traktatuose šiai temai netgi paskyrė atskirą veikalą „Apie posakį: teorija gal ir teisinga, bet praktikoje netinkama“. Siekdamas palyginti filosofas pateikė analogiją su kitais, techniniais, mokslais. Jis sakė, kad visi išjuoktų teoretiką mašinistą, jei šis paniekinamai kalbėtų apie mechaniką, arba lygiai taip pat išjuoktų artileristą, jei šis menkintų matematinį šovinių šaudymo mokslą. Mes matome, kaip mašina važiuoja, bet viso to nematomas užnugaris ir yra teorija. Ir kuo geriau praktikas mašinistas išmanys mechanikos teoriją, tuo vertingesnis jis bus mašinistas. Jis gal net galės patobulinti mašiną. Gydytojas gali paskirti vaistą, bet išmanydamas chemiją jis mokės derinti vaistus. Ir taip toliau.
Norintiems tobulintis dabar – visos sąlygos ir galimybės. Galima mokytis psichologijos, lyderystės, pardavimo, derybų, laiko valdymo, vadovavimo, greitojo skaitymo, moterystės, kalbų mokymosi technikų, viešojo kalbėjimo, piešimo, neurolingvistinių, visokių kitokių rimtų dalykų ir gal – trupučio burtų. Mokytis galima net individualiai, o tobulėjimo kelyje jums gali padėti asmeninis treneris, koučeris. Pasiūla milžiniška – tik imk. Ir yra, kas šiuos mokymus semia rieškučiomis. Baigia vienus – pradeda kitus: stalčiai pilni diplomų, o galva – visokių žinių, technikų, praktikų ir pamokų. Ir – labai dažnai – sumaišties ir sutrikimo, baimės imti taikyti tai praktikoje. Tikrai ne visos, bet pastebėjau, kad namie „paliktos“ žmonos tokiu saviugdos būdu dažnai siekia išreikšti save. Jos eina iš kursų į kursus, baigia vienus mokslus po kitų ir... toliau lieka namų šeimininkės. Tokios ministrės be portfelio.
Ir yra kiti, kurie bėgte bėga nuo visokių „tobulėjimų“ iš dalies dėl to, kad yra girdėję atsiliepimų apie tūkstančius eurų, sukištų į abejotinos reputacijos „mokslus“, kartais net paremtus manipuliavimu ir todėl atgrasius. Kai kas pamena Kašpirovskio renkamas grupes, masinius hipnozės seansus – ir alergija bet kokiems „stebukladariams“ mokymams garantuota. Ir jie ima ir kartu su vandeniu išpila patį kūdikį – tobulėjimo galimybę, o ir būtinybę šiame naujovių laikmetyje. Ir remiasi jie vien praktika, nes tokiems žmonėms tik praktika yra tai, kas tikra, tik ji yra nefalsifikuota ir nesufabrikuota. Konkretu, pačiupinėjama, išmėginta, rutiniška. Ir dažnas pasakys: „Nėra laiko mokslams – dirbti reikia.“ Rinkoje, beje, irgi labai dažnai vis dar reikalaujama kompetencijų, kurios priskirtinos išimtinai praktinio išmanymo sričiai. „Turintis patirties“ vertingesnis nei „turintis žinių“, nes patirtimi žmogus bent jau yra patikrintas. O štai kuris vien tik sukaupęs žinių – gal ir jis toks, tik ministras be portfelio, negebantis įgytų žinių taikyti. Viena mano draugė pasakė apie darbuotojus, kurie imasi rašyti mokslinį darbą: „Pardavėjo nebėra.“
Nenoras tobulėti – viena pagrindinių kliūčių mėginantiems įsidarbinti, ypač tiems, kuriems per keturiasdešimt.
Teorija ir praktika, kaip žinia, yra ne dvi nesutaikomos priešės, o tos pačios monetos skirtingos pusės. Net fundamentaliesiems mokslams atstovaujantys tyrėjai tikisi, kad jų atradimai bei įžvalgos bus praktiškai panaudoti jei ne šiandien, tai už dvidešimties, o gal tik aštuoniasdešimties metų. Savo žinias nuolat privalo atnaujinti daugumos sričių: sveikatos, švietimo, informacinių technologijų ir kitų – darbuotojai. Nenoras tobulėti – viena pagrindinių kliūčių mėginantiems įsidarbinti, ypač tiems, kuriems per keturiasdešimt. Teorija teigia, kad gebėjimas taikyti žinias, derinti žinojimą su veikimu yra siekiamybė, aukso vidurys. O jūs gal sakysite, kad praktikoje – viskas kitaip? „Kas proto sumetimais teisinga teorijoje, tas teisinga ir praktikoje“, – prieš daugiau nei du šimtus metų aiškino I. Kantas. Ir per tą laiką šiame teorijos ir praktikos fronte niekas nepasikeitė.