„Aš tikrai nuoširdžiai kaifuoju nuo to, ką darau“, – su šypsena veide sako Eglė Kernagytė, radijo ir televizijos laidų vedėja, viena iš tinklalaidės „Ai, viskas gerai...“ bendraautorių. Su žinoma moterimi kalbamės apie naujausią jos projektą, šeimą ir jūrą.
Trumpa dosjė
- Gimimo data. 1984 01 31.
- Horoskopo ženklas. Vandenis.
- Įsimintiniausias filmas. „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind).
- Įspūdį palikusi knyga. Bernard Werber „Angelų imperija“.
- Įsimintiniausia kelionė. Kiekviena savaip įsimintina, nes jos kaskart kupinos atradimų.
- Skaniausias valgis. Aš tiesiog mėgstu skaniai valgyti. Geras maistas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų.
- Netikėčiausias daiktas rankinėje. 7,5 m ilgio ruletė.
- Keisčiausias poelgis. Oi, jų beprotiškai daug (juokiasi).
- Nemėgstamiausias buities darbas. Langų valymas.
- Svarbiausias gyvenimo įvykis. Vaikų gimimas.
- Erzinanti žmogaus savybė. Įkyrumas.
- Žmogaus bruožas, kurį labiausiai vertinate. Geras humoro jausmas.
- Mylimiausios gėlės. Laukų žiedai vasarą.
- Patinkantys gyvūnai. Tie, kurie siaučia mano namuose. Šiandien tai abi mano katės ir šuo (juokiasi).
- Mėgstamiausias posakis. „Viskas savu laiku.“
Egle, kaip praleidote vasarą?
Meditavau prie jūros, važinėjausi dviračiu, mėgavausi pajūrio miško kvapais ir po truputį dėliojausi ateities planus. Pastarieji metai buvo labai aktyvūs ir sunkūs tiek fiziškai, tiek emociškai, tad galimybė ramiai su šeima mėgautis vasara buvo labai didelis džiaugsmas.
Ar be Baltijos negalite gyventi?
Palanga man – ypatinga vieta nuo pat vaikystės. Kasmet čia vasarojame, dažnai su šeima atvykstame pasimėgauti ramybe ir žiemą ar rudenį, nes toji nurimusi, neapkrauta Palanga irgi turi žavesio.
Labai džiaugiuosi, kad taip sukrito kortos ir jau trečią vasarą kartu su „ZipFm“ dirbome iš pajūrio, tad turėjome tokias lengvas darbostogas. Labai faina, kai pabaigus visus darbus buvo galima šokti ant dviračių ir važiuoti pasimėgauti saule, ją palydėti ir dangui padėkoti už dar vieną gražią dieną (šypsosi).
Kokia Palanga jus pasitikdavo vaikystėje?..
Labai mėgstu dviračiu važiuoti miško takeliais... Tas pajūrio miško kvapas mane visada nukelia į vaikystę, kuomet laiką čia leisdavau su tėvais. Kol buvau maža, sėdėdavau ant papildomos sėdynės, primontuotos prie tėčio dviračio rėmo, ir mėgaudavausi pro šalį skriejančiais vaizdais.
Kunigiškių pliažas, daugelio vadinamas pasaulio kraštu, man yra kažkokia sakrali vieta. Ten važiuodavome su šeima – visada būdavome beveik vieni. Valgydavome tuos magiškus sumuštinius su batonu, nuo karščio išsilydžiusiu sviestu ir sūriu (šypsosi).
Be darbo radijuje ir televizijoje, esate tinklalaidės „Ai, viskas gerai...“ bendraautorė. Kaip kilo mintis ją kurti?
Tinklalaidė gimė labai netikėtai. Po ilgos pertraukos susitikome su Neringa Bliūdžiūte papietauti. Kalba pakrypo apie emocinę sveikatą, apie savas patirtis ir apie tai, kiek daug žmonių dar pasiduoda stigmoms ir vengia savo problemas patikėti patyrusiems terapeutams. „Ai, viskas gerai...“ Kiek kartų esate patys ištarę šią frazę ar girdėję ją sakant draugus, artimuosius?
Tad savo tinklalaide norėjome paskatinti žmones atkreipti dėmesį į save, į emocinę sveikatą, jos svarbą. Tinklalaidėje su įvairių sričių specialistais kalbamės apie tylias, nepatogias problemas.
Kurti ją pradėjote, galima sakyti, ramiais laikais... Paskui atėjo pandemija, karas. Ar pakito temos, klausytojų poreikiai, norai?
Iš pradžių viskas judėjo labai palengva... Ir tuomet pasaulį ištiko pandemija. Mes iškart įrašėme pokalbį apie tai, kaip elgtis tokioje situacijoje, kokie jausmai yra normalūs, kaip neišsigąsti savęs ir savo minčių. Perklausų buvo labai daug. Ir jos ėmė augti tokiu greičiu, kokio nesitikėjome.
Stengėmės reaguoti į aktualijas, tarėmės su terapeutais, kokie klausimai dažniausiai kyla žmonėms, kas daugelį neramina, ir tuoj pat tomis temomis kalbėjomės. Norėjome suteikti pagalbą tiems, kurie yra pasimetę, paskatą ieškantiems postūmio priimti sprendimą ir pradėti terapijos kelionę.
Lygiai taip pat buvo ir prasidėjus karui Ukrainoje. Žmones kankino baimė ir nežinia, taigi norėjome jiems duoti bent kelis atsakymus, tarsi apglėbti ir bent šiek tiek nuraminti. Vėliau pokalbis įvyko ir su terapeute, atvykusia iš Kyjivo. Jis buvo skirtas visiems nuo karo pabėgusiems jos tautiečiams.
Visa jūsų veikla susijusi su kalbėjimu. Ar nepavargstate? Ar nesinori kartais grįžus namo nepraverti burnos?
Būna, į vieną dieną supuola kelios radijo laidos, filmavimas, o vakare dar tenka įrašyti pokalbį tinklalaidei. Tuomet jau perspėju vyrą, kad grįžusi norėsiu tiesiog patylėti. Esu laiminga, kad tokiomis akimirkomis jis mane girdi ir supranta.
Tačiau, kalbant apskritai, džiaugiuosi, kad turiu tokį darbą. Aš tikrai nuoširdžiai kaifuoju nuo to, ką darau. Norėčiau pasakyti, kad tiek radijuje, tiek televizijoje, tiek kuriant tinklalaides mane supa fantastiški žmonės. Jie yra tikra dovana.
Ne viename interviu esate sakiusi, kad jūsų su mama santykiai yra puikūs. Ar tokius pačius kuriate su savo vaikais?
Iš tiesų su mama esame puikios draugės. Neseniai mudvi grįžome iš atostogų, kurias leidome dviese. Labai džiaugiuosi dėl tokio stipraus ryšio ir, žinoma, stengiuosi tokį kurti su savo vaikais. Nebandysiu vaidinti tobulos mamos, tikrai pavyksta ne visada ir ne itin lengvai, bet aš ir nesitikiu, kad viskas pasiekiama paprastai.
Vis kartoju sau, kad viskas ateina savu metu. Augu kartu su sūnumis. Juk jie taip keičiasi. Einant laikui, mokomės vis naujų dalykų, ieškome vis naujų būdų palaikyti tą ryšį. Mama visada sakė, kad vaikus reikia auklėti širdimi. Tą ir stengiuosi daryti (šypsosi).
Žinoma, būna akimirkų, kai jaučiuosi lyg tas įkaitęs, švilpiantis arbatinukas, bet svarbiausia, kad, emocijoms nurimus, pasikalbame, paanalizuojame, kas ir kodėl įvyko. Aš laiminga, kad vis dar apsikabiname su vaikais prieš miegą, kad sakome vienas kitam, jog mylime. Man tai reiškia labai daug.
Prieš kelerius metus tikrai buvote labiau matoma. Dabar jūsų viešumoje mažoka. Kas pasikeitė?
Manau, viešumas irgi turi turėti tam tikras ribas, kad atėję į parduotuvę ir vėl tave išvydę žurnale žmonės nepradėtų vemti (juokiasi). Kalbu tada, kai turiu ką pasakyti.
Štai labai nudžiugino jūsų klausimai apie tinklalaidę, nes apie tai nelabai dar kur pasakojau. O dabar dar daugiau žmonių apie ją sužinos ir gal tai padės jiems rasti trūkstamus atsakymus.
Gyvendama jaučiu pilnatvę: turiu šeimą, mėgstamą darbą, nerealius draugus. Saugau savo privatumą. Daugelis dalykų man yra labai sakralūs ir juos laikau tik sau.
