Ramūnas Rudokas apie pandeminius metus: „Darbai nesustojo, šeima auga – nieko daugiau ir nereikia“

Ar jūs taip pat, kaip daugelis, keiksnojate praėjusius metus ir užsitęsusį karantiną?

Jei atvirai, galiu pasakyti, kad 2020-ieji visai neblogi buvo, nėra, ką keiksnoti. Man karantinas, ačiū Dievui, nieko nesužlugdė, darbai nesustojo. Šeima irgi auga (mažiukui mūsų jau – 2,5 metukų), viskas savo vietose. Po truputį judame į priekį. Ką karantinas? Karantinas suvienija šeimas, gimines, artimuosius, draugus. Daugiau laiko praleidžiame kartu su šeima. Nors visko būna trinantis tarp keturių sienų, įžvelgiu daugiau pliusų nei minusų, vienas kitą labiau ir geriau pažįsti. Ir vaikams daugiau dėmesio gali skirti: padūkti, karą pažaisti, pasaką paskaityti. Viskas faina. Taip pat daugiau laiko turime praleisti ir prie ekranų, žiūrėdami į savo giminaičius, bičiulius, esančius už šimtų kilometrų (šypsosi).

Kokiais naujais vaidybiniais ir režisūriniais darbais galite pasigirti per pastarajį laiką?

Daugiausia vyko režisūriniai darbai. Pakeliui dar teko vaidinti ir savo, ir kitų režisierių juostose. Praktiškai buvome užsiciklinę savo uždarame rate: vienas serialas „Prakeikti“ baigėsi, prasidėjo kitas – „Moterys meluoja geriau“. Paskui kibome į „Gaujų karai. Princai“ filmavimus, o šiems pasibaigus – vėl „Prakeikti“ tęsinys. Taip ir sukasi ratelis, tipename mažais žingsneliais į priekį, sukamės, kaip tos voverytės rate. Svarbu veiksmas vyksta, niekas nesustojo.

Ar karantinas ir suvaržymai neapsunkino filmavimų?

Per karantiną kurti buvo ir yra didelis iššūkis. Ypač per pirmąjį, nes daugelis žmonių bijojo šito nežinomo daikto. Paskui, kai pradėjo geriau pažinti, atsipalaidavo, ėmė mažiau panikuoti. Deja, rezultatas dėl to tik blogesnis. Tą parodė daug bjauresnė antrojo karantino banga, nes infekcija žaibiškai išplito. Griežtesni suvaržymai, izoliacijos, saviizoliacijos, judėjimo apribojimai, uždarytos kavinės ir restoranai – visa tai, žinoma, apsunkino filmavimo darbus. Sumažėjo viešųjų erdvių, gatvėse žmonių. Pamenu, per pirmąjį karantiną išėję filmuoti į lauką pasijutome lyg po atominio karo (šypsosi).

Antram planui, masuotei teko į gatves išeiti mūsų pačių filmavimo komandos kolegoms, darbuotojams, vykdantiesiems prodiuseriams, administatoriams. Net patiems aktoriams su paslėptais po kapišonais veidais, kad žiūrovai neatpažintų, nes gatvės buvo tuščios. Vos vienas kitas pravažiuojantis automobilis ar praeivis. Atrodo, gyvenimas sustojo. Taip ir buvo, ir nieko čia nepadarysi.

Ar jums, jūsų kolegoms pavyko išvengti šio viruso?

Daugelis filmavimų pastaruoju metu vyksta užmiestyje: atskiri namai, būstai, kur nėra pašalinių žmonių, saugios erdvės. Kiek įmanoma, saugomės visi. Aš pats nesu persirgęs kovidu, bet to neišvengė kai kurie komandos nariai. Vieną grupę net teko visą izoliuoti. Laimė, buvo laiku sužiūrėta, niekas neužsikrėtė. Pamenu, po 10 dienų vėl visi kibome į filmavimo darbus.

Kaip vertinate suvaržymus – žlunga verslai, žmonės neturi pajamų. Gal kažkam tai naudinga?..

Apskritai mūsų šalies situacija labai įdomi ir tikrai sulauksime dar įdomesnių  dalykų. Verslas, sportas, menas, visa kultūra – viskas įšaldyta, mirę, sustoję. Nemanau, kad kažkam tokie dalykai būtų naudingi, nebent čia reikia būti Liuciferiu, visišku antžmogiu, kad išgalvotum tokį sąmokslą ir išdarinėtum tokius eksperimentus su žmonėmis. Tai niekam nenaudinga, nes žmonės negauna pajamų, nemoka mokesčių. Nesportuojam, nesigydom, neinam į darbus – bet kokiu atveju ši situacija tai didis blogis.

Nesuprantu, kodėl valstybė neleidžia privačioms gydymo įstaigoms įsigyti vakcinų, kad kuo greičiau būtų galima normaliai visus paskiepyti, kad visi jaustųsi saugūs ir pažabotume tą pandemiją. Tegul jie ir už milijonus pardavinėja, koks skirtumas, kas už kokią sumą pasiskiepys, jei leidžia finansinės galimybės. Va, šitie dalykai stebina, nėra logikos. Jeigu man suteiktų tokią galimybę pasiskieptyti, būčiau pirmas eilėje. Iš karto visas tris vakcinas galėčiau susišauti.

Manote, daug kur gerokai persūdyta?

Būtent. Neseniai važiuojant pro šalį teko skubiai užsukti į „Akropolio“ „Maximą“. Ir labai pasigailėjau, nes pamačiau ten minias besibūriuojančių žmonių. Kai kurie, matėsi, atėję prasiblaškyti – lėtai dairosi, trinasi ratais, gal šitą, o gal aną nusipirkus. Be tikslinio apsipirkimo. O man labai reikėjo vaikams žaislų, nes nespėjau internetu užsisakyti. Šiaip vengiu didelių pekybos centrų, stengiuosi apsipirkti mažesnėse parduotuvėse, ir perku ryte, anksčiau, kai kuo mažiau žmonių būna. Taigi noriu pasakyti, jei tokie masiniai susibūrimai didžiuosiuose prekybos centruose leidžiami, vadinasi, saugu. O sportuoti dideliame sporto klube, kur šimtas žmonių galėtų 10 metrų atstumu vienas nuo kito saugiai mankštintis, kur didelės erdvės, neleidžiama. Kur logika?!

Daugelis skundžiasi, kad per karantiną liko vienintelis sportas – varstyti šaldytuvo dureles. Kaip jums sekasi palaikyti fizinę formą?

Šaldytuvo be reikalo tikrai nevarstau (šypsosi). Kol sporto klubai uždaryti, jau ilgokai nedariau kardiopratimų. Dabar mano išsigelbėjimo ratas – bėgiojimas. Nesvarbu, lauke minus 20, speigas, sninga ar lyja. Kad treniruotė būtų veiksmingesnė, paprakaituočiau ir organizmas sudegintų vieną kitą riebaliuką, užsivelku boloninę striukytę – ir į trasą. Mano distancija yra maždaug 6 kilometrai keturis, net šešis kartus per savaitę. O kas lieka? Norisi palaikyti gerą fizinę formą, kol sporto klubai uždaryti.

Seriale „Gaujų karai. Princai“ vaidinate filosofuojantį, alkoholio nevartojantį žudiką. Ar toks personažas pasiskolintas iš realaus gyvenimo?

Manau, panašus personažas buvo realus, veikęs to meto kriminalinio pasaulio struktūrose. Gal ne visu 100 proc., bet toks veikėjas išties gyveno 9 dešimtmetyje. Tai man gerai pažįstamas laikotarpis. Daug žinau ir daug mačiau, kas tuo metu vyko ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Tuomet kriminalinio pasaulio atstovai buvo itin aktyvūs: kiekviename žingsnyje reketas, gaujos, vagystės... Daugelis žmonių, žiūrėdami serialus, filmus, mėgsta kartoti, kad taip būna arba gali būti tik kine. Anaiptol. Šis serialas paremtas ne tik autentiška aplinka, bet ir faktais, realiais įvykiais. Taigi gyvenime nutinka ir baisesnių dalykų.

Ar pačiam teko susidurti su kriminalinio pasaulio veikėjais?

Kartą teko pakliūti į juokingą istoriją. Norėjau parduoti tais laikais dar retą, rimtą ir deficitinį prietaisą – naktinio matymo žiūronus. Jis reikalingesnis medžiotojams. Tuomet jo vertė siekė gal apie 1000 JAV dolerių. Padaviau vienam veikėjui tokiam, pusiau pažįstamam žmogeliukui, jis patikino, kad žino, kam tokio daikto reikia. Pažadėjo parduoti ir atnešti pinigus. Aš kažkaip pasitikėjau, o tas pasiėmė žiūronus ir dingo. Laukiau savaitę, dvi, mėnesį. Tuomet neapsikentęs skambinu ir klausiu: „Kur mano prietaisas? Tu man skolingas.“ O tas žmogelis sako: „Koks prietaisas? Nėra jokio prietaiso, ką čia varai, seni, čia nieko verta prekė buvo.“

Ir kuo ši istorija baigėsi? Atgavote pinigus?

Tada aš kreipiausi į tokius draugus – rimtus vyrus. Ne chuliganai, ne banditai buvo, padorūs žmonės, bet įspūdingo sudėjimo. Tie raumeningi, dvimetriniai vyrukai mokėjo labai gerai pakalbėti. Sakau, ar galėtumėte padėti, pašnekėti: nei prekės, nei pinigų negrąžina. Jie sutiko pagelbėti. Visi trys sėdome į automobilį ir nuvažiavome pas tą „prekeivį“. Man liepė palaukti mašinoje. Žiūriu pro veidrodėlį, kuo čia viskas baigsis. Kai atidarė duris ir tie mano draugai pradėjo kalbėti, supratau, kad net man baisu darosi. Po kelių sakinių tas prekeivis pasipustė padus ir iš baimės nėrė į krūmus. Kitą dieną atnešė man pinigus. Ir dar paklausė, ar negalėtų tie bičai ir jam padėti išspręsti vienos problemos. Visai kaip filme (juokiasi). O tai buvo realus 9 dešimtmetis.

Dažniausiai vaidinate blogiukus. Ar teigiami personažai jums nepatinka?

Jau tų geriečių man turbūt niekas ir neduos vaidinti, be to, ir amžius nebe tas (šypsosi). Bet ir nenorėčiau. Nebent tai būtų labai įdomus režisūrinis sprendimas. Šiaip visą gyvenimą daugiau ar mažiau gaudavau personažus antagonistus, tekdavo ir tenka blogiukų vaidmenys. Įpratau prie to, matyt, – neįdomu būtų vaidinti tyrą, gerą, dorą, švarų žmogų. Man visada įdomiau įkūnyti problemiškus, dramatiškus personažus, sudėtingesnio chartakterio, o ne aukso grynuolius.

O koks esate tikrovėje, ne prieš filmavimo kameras?

Visoks. Nesistengiu ir gyvenime būti pernelyg geras. Niekada nebūnu vienodas, esu nuotaikos žmogus. Jei geriau išsimiegu – geresnis, jei blogiau – blogesnė ir diena (šypsosi). Kartais linkęs ir pafilosofuoti. Gana daug knygų esu perskaitęs, susipažinęs su įvairiomis filosofinėmis kryptimis. Kodėl kartais pačiam nepacituoti protingo žmogaus minties ar nepamąstyti apie gyvenimo prasmę, kaip mano personažas iš serialo „Gaujų karai. Princai“...

Su žmona Justina esate susituokę trejus metus. Sakoma, tiek trunka meilė. Gal paneigtumėte šį posakį?

Šią frazę teko girdėti ne kartą. Bet pasakysiu – meilė trunka tiek, kiek trunka, kol ji gyva. Gali tęstis turbūt mėnesį, dvejus, penkerius metus arba visą gyvenimą. Ne esmė, kiek trunka. O gal ji gali būti amžina?! Nežinau. Va čia yra retorinis klausimas, kiek iš tiesų trunka meilė...

Kaip manote, kas stiprina santykius? Gal bendri pomėgiai, pagarba?

Sutinku, kad stiprina ir pagarba, ir pasitikėjimas – daug yra sudėtinių dalių. Bet daug dalių ir griauna santykius. Norėtųsi, kad tų griaunančių būtų kuo mažiau. O pomėgių, nemanau, kad būtina turėti vienodų. Nepasakyčiau, kad tai svarbu. Tiesiog du mylintys žmonės gali puikiai prisitaikyti prie vienas kito hobio.

O kokių pomėgių turite jūs?

Žvejoti nežvejoju, bet žiemą labai mėgstu – nors šiuo laikotarpiu tiksliau būtų sakyti „mėgčiau“ – išvažiuoti kur nors į kalnus paslidinėti. Esu pašėlęs dėl kalnų, juos įsimylėjęs. Vasarą patinka kaituoti. Jėgos aitvarų sportas – irgi mano, galima sakyti, trečioji ar ketvirtoji meilė po šeimos (juokiasi). Daug laiko vasarą praleidžiame pajūryje leisdami aitvarus su šeima. Justina irgi praėjusią vasarą pabandė. Dar ne iki galo išmoko, bet, tikiuosi, jau ateinantį sezoną įvaldys šį sportą ir tai irgi taps jos aistra. Užkrečiamas, pasirodo, gali būti ne tik virusas.

Gal esate sveikuolis, turite kokių nors savų ritualų?

Nepavadinčiau savęs sveikuoliu, nesu vegetaras. Valgau viską, išskyrus kiaulieną, nes ši mėsa neskani, saldi. O, kalbant apie ritualus, mano rytas prasideda nuo... žaliosios arbatos. Didelės dozės, su tam tikrais ritualiniais elementais. Visi kiti ritualai jau po sporto, pabėgiojimo.

Ko labiausiai ilgitės per karantiną ir apie ką pagaunate save svajojant?

Pasikartosiu, bet ilgiuosi kalnų, daugiau judėjimo, kelionių, daugiau sporto. Šiaip nieko daugiau man reikia. Viską turiu. Svarbiausia, kad būtų galimybė dirbti, būti sveikiems, auginti šeimą. Ko čia daugiau prinorėsi gyvenime. Man jau ne 20 metų, kad svajočiau pakeisti pasaulį (šypsosi). Žinau, kad jis nesikeičia taip paprastai. Žinau, jog jei tik pabandysi, iškart nuo vyriausybės, banko ar dar ko nors gausi per galvą, kad ne tavo reikalas keisti pasaulį.