„Raso“ vadovas V.Garbauskas: kaip vaikystės plakatai ant sienų suformavo sėkmingą asmenybę

Į informacinių technologijų (IT) sritį patraukėte prieš 20 metų – dar gerokai prieš šiai sričiai tampant „kieta“ ir geidžiama. Kas tai paskatino?

Nuo penktos klasės iki pat mokyklos baigimo mokiausi humanitarinių mokslų pakraipos klasėje, o dar dešimtoje klasėje galvojau, kad būsiu teisininkas. Juk tuo metu buvo manoma, kad jei ne ši sritis, tai nežinia, ar išvis galima susikurti kokybišką ir užtikrintą ateitį... Sekėsi ir tikslieji mokslai, o kadangi visada turėjau gerą intuiciją, paskutinę akimirką pasukau į studijas, susijusias su IT. Nors už studijas pirma reikėjo mokėti, tačiau užsispyriau ir po metų perstojau į nemokamas studijas, net gavau stipendiją. Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo pasukti į su IT susijusias studijas – juk technologijos įsiskverbia kone į visas sritis, tai itin dinamiškas ir konkurencingas sektorius, dažnai technologijos susijusios su būtinybe turėti.

Vadovaudamas „RASO“ įsitikinau, kad ir įmonėms būtina būti inovatyvioms ir aktualioms: prasidėjus koronaviruso pandemijai atrodė, kad viskas pradėjo griūti, bet į viršų šovė elektroninė komercija, tad ir mes pasiūlėme nemažai svarbių sprendimų. Vienas tokių – galimybių paso patikrinimą atliekanti specializuota įranga ir programėlė, o dabar iki kitų metų pradžios reikia įgyvendinti reikalavimus išmaniesiems kasos aparatams. Tačiau visada kiekvieną iššūkį ir rinkos diktuojamą problemą, visų pirma, vertinu kaip iššūkį, kiekvieną krizę – kaip galimybę. Pamenu, vaikystėje, kaip ir dauguma to meto vaikų, kabindavau ant sienos plakatus, kuriuose vaizduojami įvairūs kovinių ir fantastinių filmų herojai ir motyvacinės frazės, pavyzdžiui, „Nėra nieko neįmanomo!“. Tai vienaip ar kitaip formavo mano asmenybę ir charakterį, o per kelioliką profesinių metų išgludintą pasaulėžiūrą dabar stengiuosi perduoti ir 40 darbuotojų kolektyvui. Džiugu, kad dabartinė komanda išties brandi ir profesionali – karjeros trukmės įmonėje vidurkis siekia dešimt metų, nuo pat įmonės įkūrimo prieš 30 metų dar dirba trys darbuotojai. Kaip kolektyvas dažnai atsiduriame pirkėjų vaidmenyje, todėl kūrybiškus sprendimus diktuoja ne tik per ilgus metus sukauptos profesinės žinios, bet ir įvairios patirtys.

Karjerą pradėjote dar „Lietuvos telekome“, matėte įmonės virsmą į „Telia Lietuva“, dirbote „Tiketa“, „Avia Solutions Group arena“ įmonėse. Ką jums davė ši patirtis?

Kiekvienas etapas suteikė daugybę naudos ir skirtingų patirčių. Dirbti „Lietuvos telekome“ pradėjau iškart baigęs mokslus, tai buvo labai gera patirtis – juk dirbau tokioje didelėje, net apie 15 tūkst. darbuotojų turinčioje korporacijoje. Pamenu ir nuo ketvirtadienio iki sekmadienio trukusius vasarinius sąskrydžius, per kuriuos išdygdavo milžiniškas miestelis. Kadangi mėgstu iššūkius ir inovacijas, norėjau greičiau priimti sprendimus, perėjau į pramogų verslą ir bilietų platinimo įmonę „Tiketa“ – teko dalyvauti Panevėžio „CIDO“ arenos statybose, atsakyti už IT sprendimų diegimą, prisidėti prie „Vichy“ vandens parko ir šeimos parko vystymo „Ozas“ prekybos centre, o 2010 metais laimėjome Europos vyrų krepšinio čempionato bilietų platinimo konkursą. Tai buvo didžiulis iššūkis mums ir visai šaliai – dar net nebuvo pastatytos ir atidarytos visos sporto arenos, o mums per metus reikėjo patobulinti visą bilietų išplatinimo sistemą, FIBA`i pristatyti įvairius žiūrovų praleidimo variantus ir konsultuoti, kaip padaryti praėjimus žiūrovams. Galiausiai, tai buvo geriausias visų laikų Europos krepšinio čempionatas pagal finansinį ir organizacinį aspektus, prie ko galėjome prisidėti ir mes. Po šio iššūkio susėdome su komanda ir klausėme savęs, koks kitas iššūkis. Lieka tik olimpinės žaidynės!

Verslo vertybės per šiuos metus išliko panašios, bet pačiam verslui, kaip ir madų pasauliui, nemažai įtakos daro įvairūs veiksniai. Juk dabar net nebenaudojamos tos programavimo kalbos, kurių mokiausi universitete. Visgi, įgyti akademiniai ir profesiniai įgūdžiai padeda greitai adaptuotis prie besikeičiančių technologinių iššūkių.

Daugiau nei du metus praleidote įmonėje „SEVEN Code“, kuri sukūrė nemažai edukacinių žaidimų – „IQ testas“ ne tik lietuvių, anglų, bet ir kinų kalbomis, Kelių eismo taisyklių ir testų aplikacijos, matematikos formulių mobiliosios programėlės. Kuo jums asmeniškai svarbus jaunimo ugdymas?

Jaunimas yra ateitis, jis tęs mūsų darbus. Tad norą kurti šias aplikacijas paskatino troškimas edukuoti ateinančią kartą ir spręsti tam tikrus iššūkius. Iš dalies, dėl to atsiradau ir IT vadovų klube, kuriame virš 50 šalies IT vadovų iš skirtingų verslo sričių dalinasi patirtimi, apibendrina ir sprendžia su verslu susijusius iššūkius. Lietuva, jei ir toliau tobulės tokiu tempu, taps visos Europos technologijų centru.

Stengtis dėl jaunimo skatina ir asmeninė patirtis. Turiu tris šaunius vaikus – septynerių dvynukus Oliviją ir Gabrielių bei keturmetę Ievą, kurių charakteriai yra labai skirtingi. Džiugu auginti skirtingus vaikus kaip ir turėti kuo labiau skirtingus darbuotojus – kuo daugiau skirtingų kvalifikacijų ir temperamentų, tuo didesnė jėga visa tai sudėjus į vieną kumštį. Jaučiu pareigą vaikams perduoti svarbiausias vertybes: atsakingumą, kitos nuomonės gerbimą, žingeidumą, smalsumą, mandagumą, empatiją, kuri ypatingai svarbi šiame karo fone. Svarbu įdiegti tinkamas vertybes, auginti juos gerais žmonėmis, o tada jie jau pasirinks savo kelią. Svarbios ir įvairios, žaidybine forma paremtos taisyklės. Pavyzdžiui, nors vaikai mėgsta telefonus ir planšetinius kompiuterius, prie jų per dieną iš viso galima praleisti ne daugiau valandos. Jei nori dar dvidešimties minučių, tai paskaityk knygutę ir papasakok arba suvaidink, kas ten pasakojama. Svarbu skatinti ir fizinį aktyvumą, išmokyti subalansuoti mitybą ir pozityviai mąstyti, todėl stengiuosi neleisti vaikams užsisėdėti – ekranus keisti kitomis pramogomis, pavyzdžiui, šachmatais ir kitais stalo žaidimais, pandemija paskatino daugiau vaikščioti, esame dažni ėjimo renginių dalyviai.

Man svarbus ir darbuotojų ugdymas – jaučiu pareigą auginti žmones ne tik asmenine, bet ir profesine prasme. Yra ir kuo pasidžiaugti – kai kurie darbuotojai išaugo į IT ir kitų sričių vadovus. Kai jie nusprendžia kitur imtis didesnių iššūkių, nors nelengva išsiskirti, malonu, kad suteikei jiems tvirtą pamatą. Tai motyvuoja ir mane.

O kaip motyvuoti darbuotojus?

Kiekvieną žmogų motyvuoja skirtingi dalykai, tad vadovo pareiga tai išsiaiškinti, rasti, kaip prieiti prie kiekvieno žmogaus, – stengiuosi kasdien pasisveikinti su kiekvienu darbuotoju, sužinoti, ko jam trūksta, sukurti grįžtamąjį ryšį, palaikyti arba paskatinti. Juk vieną žmogų gali motyvuoti kelionės, o kitą – galimas pasiekti rezultatas, produktas, su kuriuo dirba, reikšmė įmonėje. Štai pernai įmonės jubiliejaus proga visi vykome į Turkiją, o dabar vis gaunu klausimų, kada vėl bus panaši kelionė. Atsakau, kad jei pasieksime gerų rezultatų, tokias išvykas galime organizuoti kad ir kasmet. Aišku, kalbant apie motyvavimą, turbūt net nebereikia minėti tokių verčių kaip sveikatos draudimas ar sporto salės abonementas, tai jau tapo standartu ir būtinybe. Manau, kiekvieno vadovo pareiga – rūpintis darbuotojais kaip savo vaikais.

Taip pat yra ir panašumų – jei vaikui sugebi papasakoti sudėtingus dalykus paprastai, tai su darbuotojais bus dar paprasčiau. Vertinu proaktyvumą, norą padaryti daugiau, iššūkių išsikėlimą tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime – juk rezultatą dažniausiai nulemia 90 procentų noro ir darbo. Aš pats, vedamas smalsumo, ketverius metus buvau vegetaru. Pirma buvo neįprasta, bet įsigilinus į šią sritį galiausiai atradau alternatyvius mėsai produktus.

Išties mėgstate iššūkius. Kokių jų atrandate asmeniniame gyvenime?

Atsiradus vaikams, vienas didžiausių iššūkių – rasti pusiausvyrą tarp disciplinos ir jų kūrybiškumo, smalsumo skatinimo. Anksčiau žaidžiau krepšinį, bet gyvenime natūraliai atsirado futbolas. Kadangi visas gyvenimas dabar sukasi aplink vaikus, vyresnieji sportuoja Darvydo Šerno futbolo akademijoje, vyksta šeimų turnyrai. Tad reikia treniruotis! Juk kaip atrodys, jei tėtis negalės tinkamai atstovauti šeimos komandai. Kadangi gyvename senamiestyje, dažnai su vaikais nueinu į Vilniaus „Žalgirio“ varžybas, lankomės ir „Ryto“ varžybose – reikia palaikyti savo miesto komandas. Dešimt metų dėl jos kitoniškumo ir tradicijų praktikavau aikido – vieną iš Rytų dvikovų, technologinėmis žiniomis ir kompetencijomis prisidėjau prie klubo įkūrimo ir vystymo. Mėgstu bėgioti, tai lyg savotiška meditacijos priemonė. Tik svarbu nežaloti savo kūno – tam svarbu žinoti savo galimybių ribas.

Vienu metu domėjausi fotografija, per karantiną tvarkydamas spintą radau net dešimt fotoaparatų. Daug dėmesio kreipiu į madą, vertinu kokybiškus drabužius, smalsu matyti, kaip keičiasi Vilniaus veidas, žmonių stilius. Prieš pagausėjant šeimai su žmona daug keliaudavome – išnaršyta Azija, aplankiau beveik visus žemynus, išskyrus Australiją ir Antarktidą. Kelionės žavi, nes pakeiti aplinką, pamatai naujų vaizdų, užuodi naujų kvapų. Anksčiau patikdavo aktyvesnės kelionės, o dabar nuvykęs svetur stengiuosi būti čia ir dabar, pajausti, kuo kvėpuoja ir kuo gyvena vietiniai. Norisi ir vaikams duoti naujų patirčių, todėl visai neseniai su vaikais keliavome kemperiu per Baltijos šalis, o dar anksčiau, vos tik jiems pradėjus vaikščioti, į Tenerifę. Buvo sunkumų ir iššūkių, bet grįžus lieka kuo puikiausi įspūdžiai.

Fotogalerija: