Rašytoja Vaiva Rykštaitė, jau ketverius metus gyvenanti Havajuose, sako, kad tik ten kurį laiką pabuvusi suprato, kokia ypatinga Europa ir kaip ilgisi žiemos. Ir priduria – jei galėtų rinktis, negyventų Havajuose, tačiau tik čia pamatė gerąsias Europos puses.
Šiuo metu gyvenate Havajuose. Kas jus ten atvedė?
Pirmą kartą atvykau mėnesiui ir dešimtą kelionės dieną sutikau savo būsimą vyrą. Prisimenu, kad suvokiau, kaip absurdiška įsimylėti taip toli gyvenantį vyrą, bet norėdama pabūti su juo ilgiau, vis svarsčiau, prasitęsti man kelionę ar ne? Tada užėjau į kažkokią gydomųjų kristalų ir ezoterikos reikmenų parduotuvę, kur pardavėja pasiūlė išbandyti ant grandinėlės prisegtą švytuoklę. Šioji man patarė Havajuose ilgiau nelikti, bet supratau, kad pati to labai noriu, todėl jau kitą dieną nukėliau savo atgalinį skrydį į Londoną dviem mėnesiams.
Tai po dviejų mėnesių taip ir likote ten gyventi...
Ne. Su vyru kelissyk skraidėme vienas pas kitą, kol galiausiai aš čia atsikrausčiau visam laikui. Tačiau jei galėčiau rinktis, tikrai negyvenčiau Havajuose. Ilgainiui supratau, kiek daug manyje yra Europos, ir kad Europą vienija didelė kultūrinė bendrystė, kurios mes tiesiog nepastebime, kol neišvykstame kitur. Pavyzdžiu, Europos miestuose yra aikščių, pėsčiųjų gatvių, kepyklų, senamiesčių, mažų specializuotų parduotuvėlių, į kurias galima nueiti pėsčiomis, kavos ir gilių pokalbių kultūra... Tačiau Havajuose dabar plečiasi vyro verslas, be to, idealios sąlygos auginti vaikus, todėl čia ketiname pabūti šiek tiek ilgiau.
Tikriausiai Lietuvos ir Havajų net nereikėtų lyginti, bet... Kas jums ten labiausiai patinka, kas stebina, o ko visgi nemėgstate?
Labiausiai patinka ir vargina tie patys dalykai. Pavyzdžiui, nuostabus visus metus nesikeičiantis šiltas klimatas. Atrodo, kad gyvename rojuje, nuolat bučiuojami saulės ir šiltų vandenyno bangų. Bet ilgainiui tas vienodumas ima atsibosti. Po kelerių metų supratau, kad ilgiuosi sniego ir metų laikų kaitos. Šiam alkiui patenkinti neužtenka kartą per metus nuskristi paslidinėti. Trūksta ne atotrūkio nuo kasdienybės, bet kankinančiai lėtos gamtos kaitos, kai lauki pavasario, arba su skausmingu nerimu širdyje pastebi rudeniop gelstančius lapus...
Jei galėčiau rinktis, tikrai negyvenčiau Havajuose. Ilgainiui supratau, kiek daug manyje yra Europos.
Havajuose patinka tai, kad bet kurią dieną galime praleisti paplūdimyje ir tiesiog nieko neveikti, patinka žmonių paprastumas, laisvumas. Čia beveik nepatiriu streso, valgau labai kokybišką maistą ir... dažnai nuobodžiauju. Didžiojoje Havajų saloje pasigendu kultūrinės ir intelektinės stimuliacijos, čia retai kada vyksta meno parodos, teatras labai mėgėjiškas ir o kino teatruose dažniausiai rodomi mainstream filmai. Tad, jei ištrūkimas iš salos nepasotina klimato alkio, išvykusi į žemyninę Ameriką ar Lietuvą visada stengiuosi gerti į save kultūrą – einu į galerijas, parodas, teatrus, filmus. Domiuosi senąja Havajų kultūra, istorija ir vietinėmis new age amerikiečių bendruomenėmis, tikiuosi kada nors turėsiu pakankamai įžvalgų ir knygai suaugusiesiems.
Tiesa, turbūt labiausiai Havajuose mane vargina vairavimo kultūra – mūsų saloje niekur nenueisi pėsčiomis, visur reikia važiuoti, ir būtinai savo automobiliu, nes viešojo transporto tiesiog nėra. Keliai kai kur labai statūs ir prasti, todėl visur zuja milžiniški amerikietiški automobiliai.
Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš havajiečių? O gal kaip tik nuvykusi įžvelgėte ir gerąsias tautiečių savybes?
Skambės banaliai, bet man savas lietuvių tiesmukiškumas. Amerikiečiai, nors drąsesni ir laisvesni, vis tiek nepasako tiesios, vynioja į vatą, dengiasi mandagybėmis, o paskui dažnai apšneka už akių. Bet lietuviai tikrai galėtų išmokti daugiau šypsotis. Nors galbūt to neišmokstama, o veidai tiesiog atspindi bendrą tautos nuotaiką?
Kokia buvote prieš Havajus ir dabar? Ar išties ten žmonės labiau atsipalaidavę ir moka mėgautis gyvenimu?
Tikrai taip. Havajuose išmokau plačiai šypsotis ir neskubėti. Anksčiau buvau žodžio žmogus, davusi kad ir mažą pažadą man buvo garbės reikalas jį ištesėti laiku. Tačiau gyvendama tropikuose pamažu ėmiau gyventi ispaniškuoju „manjana“ požiūriu... Manau, kad dėl to kaltas ir klimatas – kai nėra sezoniškumo, tiesiog prarandi laiko nuovoką. Vakarykštė diena nesiskiria nuo šiandienos, o tada dingsta noras skubėti, kažką daryti. O darbai ir pažadai – palauks...
Jūsų naujausia knyga „Trisdešimt“ – šiuo metu viena perkamiausių. Kam ji skirta, ar manote, kad pasiekėte savo skaitytoją?
Pirmiausiai, kaip visada, knygą rašiau sau. Niekada nežinau, ar iš mano kūrybos išeis visa knyga, ar tik padrikos impresijos, ar tai sudomins leidėjus. Neapsiriboju viena tema, todėl kaskart sėsdama rašyti, nežinau, ar mano žodžiai pasieks skaitytojus. Iš esmės maniau, kad „Trisdešimt“ buvo skirta moteriškai auditorijai, ypač toms, kaip ir aš, su baime laukiančioms trisdešimtmečio. Tačiau buvau labai maloniai nustebinta, kad knyga patiko ir rimtiems vyrams – tiek literatūros kritikams, tiek šiaip daug skaitantiems. Visada nuoširdžiai išgyvenu dėl knygos sėkmės, noriu ne tik savo minčių sklaidos bet ir sėkmės leidėjams, kurie į mane investuoja nemažai darbo ir pinigų.
Kaip manote, ką trisdešimtmetis reiškia moteriai, o ką vyrui?
Moterys trisdešimtmečio bijo labiau, nes pasireiškia lyčių nelygybė vaisingumo atžvilgiu. Vyrai tėvais tapti gali ir vyresnio amžiaus, nevaisingumo ir apsigimimo rizika nėra tokia didelė kaip vyresnio amžiaus moterims. Tad trisdešimtmečio laukiančios moterys bent jau Lietuvoje raginamos tapti motinomis. Mano trisdešimtmetė draugė iš ginekologės neseniai išėjo apsiverkusi, nes gydytoja jai pasakė „dabar turi penkerius metus“. Gydytoja kalbėjo apie gimdymą. Ir tai, beje, vyko ne Lietuvoje, o JAV. Tai verčia manyti, kad senmergystės, bevaikystės ar tiesiog „nužydėjimo“ baimė tam tikromis formomis pasireiškia visose kultūrose. baimė pasireiškia visose kultūrose.
Kita vertus, šiuolaikinė moteris jaučia spaudimą iki trisdešimties kažkuo tapti, pasiekti, turėti. Tai gali būti būstas, karjera, socialinis statusas. O jei dar nieko nespėjai, tada apima lengva panika. Mane pačią labai piktina kai gyvenimo būdo žurnaluose visada yra bent skliausteliuose nurodomas pašnekovų amžius, tartum mūsų gyvenimas būtų kažkokios lenktynės.
Tad ir jūsų knygos problematika tokia pati?
Mano romanas „Trisdešimt“ kalba apie tai ne abstrakčiai, o labai intymiai. Pasakoju Londone gyvenančios Jurgos istoriją. Ji myli vyrą, kuris į ją rimtai nežiūri, dirba darbą, kuriame nėra jokių perspektyvų, kažko ilgisi, kažko bijo...
Kaip kontrastas šiuolaikinės moters egzistencinėms kančioms pasakojama tikrais faktais pagrįsta Silvijos Jasinskienės gyvenimo istorija. Ši moteris buvo advokatė, tarpukario Kauno ponia, karo didvyrio lakūno kapitono žmona. Jai trisdešimtmečio baimę nustelbė kiti dalykai – gimdymas bombarduojant Kauną, be žinios dingęs vyras, bėgimas nuo tremties, tapatybės keitimas.
Norėjau parodyti, kad dabartiniai mūsų išgyvenimai dėl amžiaus ar kelių raukšlių yra ne tragedija, o privilegija. Beje, kadangi tai romanas, ir kai kuriuos prosenelės gyvenimo įvykius man teko išgalvoti, mamos paraginta vis tik pakeičiau jos vardą. Tikroji herojė – mano mylima prosenelė Salvina Jasiunskienė, kuriai aš esu dėkinga už savo laimingą vaikystę ir aristokratijos nuotrupas.
Savo „Facebook“ paskyroje dalijatės daugeliu savo įžvalgų, pamąstymų. Kas jums yra socialiniai tinklai?
Keistas tas santykis su feisbuku. Dažnai žmonėms atrodo, kad mane labai gerai pažįsta. Viena vertus, malonu, kai gaunu gražių laiškų. Feisbukas padėjo užsimegzti keletą tikrų draugysčių, kurios persikėlė į realų gyvenimą, pati dažnai pajuntu bendrystę su įdomiais žmonėmis.
Tačiau yra ir kita pusė. Kai gaunu laiškų iš visokių prašalaičių, kurie kažkodėl mano, kad aš esu sava ir jiems padėsiu. Visada aukoju labdarai, bet žmonės prašo keisčiausių dalykų, dažnai siekdami sau naudos. Jei projektas ar produktas socialiai atsakingas, ekologiškas, pasidomiu, kartais išbandau ir aprašau savo patirtį.
Pati savo paskyroje rašau tikrai nuoširdžiai, neplanuoju, ką dar parašyti, kad sulaukčiau daugiau dėmesio. Ir, žinoma, turiu savo tabu – feisbuke nesiaiškinu santykių su vyru, stengiuosi suvaldyti emocijas, pagalvoju prieš rašydama, bet visko būna. Jaučiu atsakomybę už tai, ką skelbiu, visada savęs klausiu, kokią žinią skleidžiu, kuo įkvėpsiu?
Jei reikėtų gyventi be feisbuko, tikrai galėčiau, bet man labiau patinka su juo. Ypač kai ryte vos nubudusi čiumpu telefoną ir žiūriu, kas per mano naktį Havajuose įvyko Lietuvoje.