Meilė neišmatuojama nei metrais, nei gramais, bet nesunku nustatyti, kada būna didžiausias jos tankis. Sulaukę Valentino dienos, visi pasijuntame kaip Beatričė su Dante. Net jei tą jausmą išprovokuoja ne tavo aistros objektas, o prekybos centro darbuotoja, kuriai liepta dalyti raudonas rožes. Tačiau vien tai, kad gėlė – raudona, augina sparnus ir kutena paširdžius. Nes savaime suprantama, kad RAUDONA SPALVA – lemtinga, erotiška, pritvinkusi meilės. Bet – ar tikrai?
Kaip jums patiktų mintis, kad raudona spalva yra išskirtinė, nes priešistoriniais laikais moterys, norėdamos išmaitinti vaikus, rinko raudonas uogas? Neklauskime, kur tuo metu buvo vyrai medžiotojai. Domimės ne senove, o spalva, kuri psichologus jaudina labiau už gamtos dovanas. Ir teorija apie uogas nėra prasčiausia.
Būtų galima rasti dar keistesnių atvejų, motyvuojančių aistrą raudonai spalvai: pradedant Kalėdų Seneliu, baigiant menstruacijomis. Tos ilgai kurtos teorijos eliminuoja tik vieną atvejį – kad raudona spalva gali patikti be jokių pasąmonės srautų. Ir tai – apmaudu. Kad ir koks nuodas būtų musmirė, ji vis tiek puošnesnė už baravyką ar voveraitę.