„Rebelheart“ lyderis Darius Mickus: „Meilė baigiasi, jei pats leidi, kad tai nutiktų“

Su buvusia žmona, lanksčiausia Lietuvos akrobate, moterimi gyvate vadinama Odeta, Darius gyveno beveik aštuonerius metus, tačiau neslepia, kad jųdviejų laimė truko kur kas trumpiau. Nors buvo ginčų, nesutarimų, jis vis dar vylėsi, kad santuoką pavyks išgelbėti, tačiau pernai abiejų gyvenimai vertėsi kosminiu greičiu: iš pradžių išsiskyrę neoficialiai, praėjusią žiemą Darius ir Odeta pasirašė skyrybų dokumentus, o šį pavasarį moteris ištekėjo už čeko žvėrių dresuotojo ir cirko direktoriaus Marcelio Janečkovo.  

Pasak vasaros pradžioje interviu „Žmonėms“ davusios Odetos, skyrybos nutiko ne per vieną dieną: „Tikriausiai mus išskyrė atstumas. Abu dažnai gastroliavome skirtinguose Lietuvos kampeliuose, ėmėme matytis vis rečiau, vis dažniau pyktis... Pamažu pradėjo skirtis ir mūsų požiūris į gyvenimą. Kai tekėjau, net minties neturėjau, kad vieną dieną mūsų šeima iširs. Kodėl taip įvyko, net neturiu logiško paaiškinimo. Paskutinį tašką padėjau aš, tačiau tai nebuvo tik mano sprendimas. Išsiskyrėme gražiai, be jokių pykčių. Prieš tai buvo daug kalbėta, aptarinėta, bandyta santuoką gelbėti. Tačiau nepavyko. Su Dariumi buvau laiminga. Dabar esu laiminga su kitu vyru. Ir Dariui linkiu rasti savo laimę.“

Dariau, susitikti bandėme kone mėnesį, bet vis nesisekė: iš pradžių trukdė darbai, paskui – viena po kitos sveikatos problemos: tai plaučiai, tai koja. Tūkstantąjį kartą pasitvirtino, kad bėdos po vieną nevaikšto?

Būna dienų, kai, rodos, suveikia visi kiaulystės dėsniai. Gali planuoti, organizuoti, o vis tiek būtinai kas nors užstrigs. Ačiū Dievui, nors dabar susitikome (juokiasi). Manau, kiekvienas vyras, peržengęs keturiasdešimtmetį, privalo pradėti rūpintis sveikata. Ypač tokie kaip aš, kurie prieš tai įdeda nemažą įdirbį į savo „antisveikatą“: nori to ar nenori, vieną dieną pradeda lįsti praeities baubai. Kai buvau dvidešimt penkerių, galėdavau kelias paras dalyvauti ir paskui dar dvi valandas ant scenos šokti, o dabar reikia poros parų, kol atsigaunu. Nieko nepadarysi – senatvė (juokiasi). Ateina laikas, kai organizmas pradeda diktuoti sąlygas, rėkte rėkti, kas jam negerai. Gali išdidžiai nekreipti dėmesio, įrodinėti sau ir organizmui, kad esate jauni, bet tai ilgai netruks. 

Negaliu patikėti, kad rimtai susirūpinai savijauta! 

Labiausiai todėl, kad noriu, jog mano sūnus, kurdamas šeimą, dar matytų mane gyvą. Nenoriu savęs visiškai nustekenti, priešingu atveju – geriau jau iškart žemėmis užsikloti. Įdomus žmonėms esi tik tol, kol gyveni. Per audringą gyvenimą sveikatos nesu susigadinęs taip, kad negalėčiau jos susigrąžinti, bet dabar suprantu, kad jau atėjo laikas, kai turėčiau atkreipti dėmesį į mažiausias smulkmenas – iš jų susideda visi dideli dalykai. 

Stengiuosi žiūrėti, ką valgau, beveik visada pats sau gaminu, nepripažįstu pusfabrikačių. Man patinka gaminti. Sukiodamasis prie puodų apgalvoju daugybę dalykų, tarp jų – ir savo poelgius. Be to, gamindamas randu nusiraminimą, gera jausti malonų kvapą. Kol nesusižeidžiau kojos, laksčiau su dviem savo šunimis – rotveileriu Rokiu ir dar šiek tiek prieš skyrybas buvusios žmonos iš cirko atvežta kalyte Sara. Džiaugiuosi, kad likau ne vienas, – šunys padeda išvaikyti ilgesį ir graudulį. Dienos bėga sava eiga, bet atėjus vakarui grįžti namo, atsiguli į lovą ir pradedi žiūrėti į lubas: mintys tik sukasi, visas gyvenimas, rodos, pro akis bėga. Nenustoji galvoti, ką pats esi blogai padaręs, kiekvienoje situacijoje stengiuosi pirmiausia žvilgtelėti į save, kur buvau neteisus.

Su sąžinės balsu nepakovosi? 

Mama, bičiuliai, mane supantys žmonės sako, kad neturiu savęs graužti, privalau gyventi toliau. Gyventi teisingai, tvarkingai, dorai. Nenoriu tų žmonių nuvilti, nepaisant to, kad mano gyvenime įvyko svarbus lūžis. Idealizavau savo santuoką, gimus mūsų zuikiui Dovydui tikėjau, kad ji tęsis amžinai. Gaila – nepavyko. Odeta – nuostabi moteris, viskas, kas tarp mūsų įvyko, buvo puiku, bet meilei, deja, neįsakysi... Juk taip pat ir aš galėjau pamilti kitą žmogų, ir aš galėjau žengti žingsnį į skyrybas.

Nieko blogo negaliu pasakyti apie buvusią žmoną – nugyvenau su ja nuostabų gyvenimą, tik gaila, kad šitaip trumpai. Tikrai maniau, kad net jei ir miegosime po skirtingomis kaldromis, vis tiek sugebėsime kartu sūnų bent iki paauglystės užauginti. Sunku pasakyti, kuris iš mūsų pasielgė teisingai ar neteisingai. Šito nebeišsiaiškinsime, todėl privalome gyventi toliau. 

Su grupe koncertavai Vilniuje „Brodvėjaus“ gimtadienyje. Kol tavęs laukiau, dar gerokai prieš koncertą pastebėjau aplink duris besisukiojantį vyriškį, kuris, kaip vėliau išaiškėjo, spausdamas rankose nuotrauką laukė jūsų autografų. 

Kiekvienas prašymas pasirašyti be galo malonus – smagu, kai tave gerbia ir vertina. Džiaugiuosi, kad visai netrukus turėsime kuo nudžiuginti gerbėjus: jau skaičiuojame dienas, kai išleisime naują albumą. Išeis jis daugiau nei po dešimties metų pertraukos – tai išties daug. Po albumo „Tuštuma“ tapome roko grupe „Nr. 1“, pasiekėme piką ir... atėjo atsipalaidavimo metas. Atsipalaidavome daugiau nei įprasta, nei reikėtų, nei būtų normalu.

Įsivaizduokite: daugiatūkstantinė minia šaukia, merginos marškinėlius plėšia, kai iriesi per žmones, nuo tavęs auskarus ir žiedus rauna – kas nenorėtų tiesiog mėgautis tokiomis akimirkomis (juokiasi). Sakoma, kad seksas, narkotikai ir rokenrolas – neatsiejami. Tai skambi frazė, bet ji tokia teisinga! Atsisukdamas į praeitį suprantu, kad būtent taip ir gyvenau. Galiu pasigirti tik tuo, kad perėjau visą šį mėšlą, jį mačiau ir pats jį išsrėbiau. Dabar noriu gyventi ir džiaugtis, ir kad žmonės džiaugtųsi manimi. 

Nebaisu, kad trylikos metų pertrauka gali būti per didelė net ir tokiems scenos vilkams kaip jūs? 

Manau, seniai esame pavėlavę, nespėjome įšokti į dabartinės rinkos vėžes (juokiasi). Apie mus ir kai kuriuos kolegas mėgsta sakyti: „Na, ką – dinozaurai grįžta?“ Ir tiek to! Manau, šiam albumui visi keturi esame subrendę, daug darbo į jį sudėjome. Kiekviena daina palydėta mūsų netekčių, džiaugsmų, kiekvienas akordas, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra iškentėtas, išverktas, išjaustas, išgimdytas. 

Vadinasi, parako dar užtenka?! 

Kelios cisternos tikrai dar liko nesusprogdintos (juokiasi)! O kai uždirbsiu pirmąjį savo milijoną, pastatysiu pensioną seneliams ir vaikų namus. 

Milijoną? Tu tikrai tiki, kad tai – įmanoma, kad niekam Lietuvoje nepasisekė, o tau pasiseks?

Kam tuomet gyvenu, jei negaliu tuo tikėti?! Kam aukoti visą savo gyvenimą, jei negaliu normaliai užsidirbti. Turiu rankas, kojas, balsą, galiu groti, dainuoti, šokti – negi neužsidirbsiu?! Labai noriu, kad materialus pasaulis manęs neužsmaugtų. Jis smaugia visus, ir aš – jokia išimtis. Bet nenoriu, kad pinigai man trukdytų kurti, dirbti, šypsotis. Jei nepasiseks, važiuosiu į Somalį piratauti. Arba kaip Tadas Blinda rabavot eisiu (juokiasi)! Tačiau vis dar tikiu, kad įmanoma milijoną ir iš muzikos užsidirbti. Pasaulis platus, vien Lietuva jis neapsiriboja, ir jei vieną kartą patyrėme fiasko, antrą kartą, gal trečią ims ir pasiseks?! Šiandien aš tuo gyvenu. 

Kas vis dėlto nutiko, kad aštuonerius metus tęsęsi gražūs santykiai nutrūko, o svajonės su mylimu žmogumi nugyventi ilgą ir gražų gyvenimą dužo?  

Nuo abiejų šeimoje gyvenančių žmonių priklauso tai, kas tarp jų vyksta, abu vienodai prisideda prie pasekmių. Galbūt per vėlai analizuoju, svarstau, ieškau kaltų. Anksčiau reikėjo spręsti problemas, bet orumas, pasipūtimas buvo stipresni. Santykiuose visi mėginame laviruoti kaip įmanydami: ir pameluojame, ir pagražbyliaujame, ir apsimetame geresni, nei esame, bet tai turbūt – normalu. Didžiausia mūsų su Odeta problema buvo tai, kad abu buvome „žvaigždės“, abiejų nosys buvo iškeltos. Dviem scenos žmonėms gyventi po vienu stogu – sudėtinga, nebent jiedu gyvena didelėje viloje ir vienas pas kitą važinėja dviračiu.

Kalbu ironiškai, bet anksčiau ar vėliau dviem kūrybos žmonėms pradeda trūkti erdvės kūrybai. Mūsų šeima – Odeta, Dovydas, aš ir Rokis – gyvenome nedideliame dviejų kambarių bute, tad apie kokias erdves buvo galima kalbėti. Gal iš tikrųjų reikėjo eiti rabavot ir vogt – gal būčiau bent namą pastatęs? Netikiu, netgi mane erzina, kai žmonės sako, kad meilė – tai cheminė reakcija, kuri laikui bėgant nusilpsta. Įsimylėjimas taip paprastai nepraeina, nebent pats leidi, kad tai vyktų, o ir kitas žmogus tam visiškai nesipriešina. 

Vadinasi, tu leidai, kad šilti jausmai išsikvėptų, išgaruotų, pranyktų?

Žinoma! Ir Odeta leido! Turbūt abu jautėmės įskaudinti, o išsiaiškinti mums niekaip nepavyko. Galbūt skyriau žmonai per mažai dėmesio, gal turėjau per mažai pinigų... Kartais į viską, o ypač – į dviejų žmonių santykius, reikia žiūrėti atlaidžiau, naiviau, nuoširdžiau. 

Buitis, pinigai – tie dalykai, kurie papjauna, nužudo net ir aistringiausią meilę? 

Jie gali ir papjauti, ir sulipdyti. Juk ne veltui priesaikoje sakoma: „Ir varge, ir džiaugsme...“ 

O kai nieko nepavyksta, žmonės gali gražiai išsiskirti – be pykčio, rietenų, be įžeidinėjimų, skaudinimų?

Mano skyrybos su pirmąja žmona įvyko unikaliai: vieną dieną ji paskambino ir pasiūlė: „Dariau, gal viską užbaikime?“ Nebuvo jokių pykčių, jokių ginčų. Gal ir šį kartą būtų taip įvykę, jei ne trečio žmogaus įsikišimas. Negerbiu vyrų, kurie ardo svetimas šeimas. Nekalbu, jei moteris išsiskyrusi, tačiau jei ji vis dar gyvena šeimoje, jei jos ir vyro santykiuose taškai nesudėlioti ant visų „i“, trečiam žmogui kištis negražu. Jei ne dabartinis Odetos vyras, galbūt skyrybos ir nebūtų įvykusios, gal būtume susėdę, viską išsiaiškinę, nusprendę pabandyti dar kartą. Kai stovi ant ledo, lengva paslysti, o jei kas nors dar ir „padeda“ – čiuoži net nenorėdamas. Pažadėjau sau: jei dabartinis Odetos vyras ims trukdyti mums su Dovydu, aš jam kaip indėnas skalpą nuimsiu, ir visai nesvarbu, kad jis dukart už mane didesnis (juokiasi)!

Ir vis tiek nesuprantu: Odeta su naujuoju vyru šiuo metu gyvena Čekijoje, tu – Kaune, o judviejų sūnus – pas senelius Radviliškyje. 

Ir ačiū Dievui! Nenoriu apie tai daug kalbėti, nes dar ne viską išsiaiškinome. Odeta nenori, kad vaikas gyventų su manimi, todėl kol kas sutarėme, kad Dovydas gyvens pas senelius. Puikiai suprantu, jog vaikui su mama geriausia, bet nenoriu, kad toks mažas išvažiuotų iš Lietuvos, kad gyventų cirko vagonėlyje, praustųsi kibire. Suprasčiau, jei išvažiuotų „-niolikos“, mokėdamas anglų ar rusų kalbą, turėdamas savo nuomonę ir norų, bet dabar jis tam per mažas. Nusprendėme, kad kol kas bus geriausia, jei juo rūpinsis Odetos tėvai, jei čia, Lietuvoje, jis baigs darželį, galbūt – parengiamąją klasę, o aš bet kada jį lankysiu. 

Niekada neslėpei turėjęs didelių bėdų su narkotikais. Tokie skausmingi išgyvenimai kaip skyrybos ne vieną priverčia grįžti prie kvaišalų tikint, kad bent tai numalšins skausmą. 

O aš tiksliai žinau, kad tai nepadės! Kad jei grįžčiau prie narkotikų, tą pačią akimirką galėčiau atsisveikinti su gyvenimu – organizmas nebeatlaikytų. Taip gerai tai suvokiu, kad jūs net neįsivaizduojate, kaip dabar myliu gyvenimą. 

Ir tiki, jog trečioji santuoka – įmanoma? Galbūt ji truks amžinai? 

Turiu svajonių. Ir apie šeimos židinį pagalvoju, bet, kaip matote, vis dar gyvenu vienas... Nuoširdžiai norėčiau kokią nors moterį padaryti laimingą, kad būdama šalia manęs – kad ir tokio, koks esu, – ji galėtų pajusti, kas yra tikroji laimė.