Renata ir Deivis Norvilai: „Anksčiau buvo daugiau tikrumo“

Kuriuos „Žmonių“ viršelius geriausiai atsimenate?

Renata: Na, mano ryškiausias prisiminimas susijęs ne su pačiais linksmiausiais išgyvenimais. Vienai viršelio fotosesijai pozavome su žirgais. Be galo patiko pačios pasirinktas gražuolis žirgas, juo po fotosesijos sumaniau pajodinėti ir, žinoma, nukritau. Tuomet plyšo mano kelio meniskas. 

Deivis: Tą istoriją išgyvenome drauge. Bet tai ne vienintelė į atmintį įsirėžusi fotosesija. Aš geriausiai atsimenu mūsų pirmą ir paskutinį viršelius. Pirmą, nes jis buvo kaip ir viešas santykių su Renata apipavidalinimas, o paskutinį, nes jame – visa šeima. Matosi, kad veltui laiko nešvaisčiau (juokiasi).

Matosi, kad veltui laiko nešvaisčiau.

Saugote senas žurnalų nuotraukas, atsiverčiate paskaityti interviu? 

Devis: Žinoma, saugau. Visų žurnalų. Atsimenu ir pirmuosius interviu, kuriuos duodavau radijuje, įrašinėdavau. Gaila, kad dabar – viskas internete.

Renata: Be abejo, turime ir visus „Žmonių“ žurnalus, ant kurių viršelių puikuojamės mudu. Kai užaugs, būtinai vaikams parodysime.

Ateina tas laikas, kuomet, pamačius save ant viršelio, tai nebekelia jokių emocijų?

Deivis: Ne, man asmeniškai yra malonu matyti save. Glosto širdį, kuomet  žiūri į gero fotografo, vizažisto, dizainerio pastangas.

Renata: Be abejo, kelia emocijas, juk, einant į fotosesijas, reikia nemenkai pasiruošti. Iki šiol mūsų namuose, vienoje iš lentynų, guli visi žurnalai. Aišku, kas dieną jų nevartau, tačiau gerai paieškojus, rasčiau. Vertinu kitų pastangas bei žmonių mūsų šeimai siunčiamą šilumą.

Yra nutikę kuriozų, įsimintinų įvykių fotgrafuojantis? Renata jau pasidalijo savo skaudžia patirtimi, o Deivis..?

Deivis: Ne, man nėra tekę patirti jokių didelių kuriozų fotografuojantis ar traumų po fotosesijų. Aš apskritai nesu didelis mėgėjas ruoštis, puoštis ir dažytis, tačiau, kai pamatau rezultatą, tai būna tikrai labai „faina“.

Renata: Turbūt taip yra todėl, kad Deivis labiau mėgsta „nepozuotas“ nuotraukas. Jam patinka, kai nereikia specialiu kampu sukiotis prieš objektyvą.

Kada būti žinomam – pliusas, o kada – minusas?

Deivis: Sakyčiau, kad tikrai geri devyniasdešimt procentų – pliusas. Ypatingai dabar, nes žmonės tegiamai į mus žiūri. Man smagu, kuomet paprastose situacijose, pavyzdžiui, parduotuvėje, kokia garbaus amžiaus moteriškė atpažįsta ir nori pabendrauti. Jei žmonės trokšta kartu nusifotografuoti – nesvarbu, ar parduotuvėjė, ar gatvėje, ar renginio metu – niekuomet neatsisakau. Aš tai priimu kaip darbo dalį, juolab – gerbėjams tai teikia džiaugsmą, tame tikrai nematau jokių problemų, net atvirkščiai – man smagu. Kažkokių neigiamų patirčių nelabai ir atsimenu.

Būti žinomam – pozityvi patirtis.

Renata: Būti žinomam – pozityvi patirtis. Gera, jei praeivis nusišypso ar pamojuoja – kodėl gi neatsakius tuo pačiu? Visuomet stengiuosi sveikintis. Neigiamų patirčių turbūt nėra buvę.

Gyvenimas prieš 20 metų ir dabar – ką atsimenate iš 2000-ųjų?

Deivis: Tai man – pati karjeros pradžia. Pasirodė pirmieji mano albumai. Iš tiesų dabar gyvename žymiai mažiau įdomiais laikais. Sakyčiau, net ir aš šiek tiek pavėlavau, manau, geriausiai su laiku „pataikė“ Andrius Mamontovas, nes tais metais atlikėjų albumų žmonės tikrai laukė – net stovėdavo eilėse, kad galėtų nusipirkti kasečių.  

Buvo laikas, kai ir man mergaitės ranka rašydavo laiškus – turiu krūvą gerbėjų laiškų iš tų laikų. Gal ir ne visus esu perskaitęs, bet tikrai nė vieno neišmečiau. Tada buvo daugiau tikrumo. Gerbėjos laukdavo tos valandos, kada pirmą kartą per radiją bus išleista nauja mano daina. Neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė. Dabar niekur nebereikia važiuoti, laukti ar stumdytis eilėse, norint išgirsti ar įsigyti naują atlikėjo kūrinį.

Velniškai neįdomūs laikai dabar, lyginant su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų. Tada gerbėjai iš žurnalų karpė nuotraukas, ant sienų kabino plakatus... Manau, kad internetas ne tik atnešė gero, bet ir daug ką „sudegino“.

2000-aisiais daug keliavau, tai buvo „savęs pažinimo“ laikai, grožio konkursų metai.

Renata: 2000-aisiais aš daug keliavau, tai buvo „savęs pažinimo“ laikai, grožio konkursų metai. Tikrai judrus laikotarpis. Tais metais manekene negalėjo būti bet kuri, reikėjo lankyti modelių kursus, į kuriuos įėjo  etiketo, makiažo, vaikščiojimo pamokos. Kursai tęsdavosi ne vieną mėnesį, kol galėdavai pasakyti, kad esi baigusi modelių mokyklą ir jau galbūt tapsi modeliu.

Dabar dažnai pasidarius vieną fotosesiją ar net turint vieną gerą nuotrauką jau galima tapti modeliu. Anksčiau visas nuotraukas siųsdavo paštu, įdėtas į vokus. Arba jas tekdavo neštis į agentūras ir tikėtis skambučio iš jų. Nebūdavo jokių nuotraukų filtrų, visi matė daugiau tikrumo.

Ko palinkėtumėte žurnalui dvidešimtmečio proga?

Deivis: Išlikti popieriniu. Turėti rankoje žurnalą ir jame skaityti straipsnį yra visai kas kita, nei internete. Esate absoliutūs lyderiai Lietuvoje – tik jūsų žurnalus aš nuoširdžiai perverčiu. Linkiu išlaikyti tą profesionalumą, kurį jūs ir turite. Tiek fotosesijos, tiek straipsniai yra tikrai aukštame lygyje.

Renata: Gyvuokite dar dvidešimt metų ir toliau kas savaitę išleiskite po žurnalą.