Prieš kelias savaites mirtinai sumušto keturmečio istorija sukrėtė TV laidų vedėją Renatą Šakalytę-Jakovlevą (33) ir paskatino skausmingai atviram interviu apie vaikystėje ir paauglystėje patirtą smurtą. „Aš irgi kenčiau patėvio smūgius. Aš irgi išbėgdavau į daugiabučio laiptinę klykdama: „Gelbėkit!“ Aš irgi į mokyklą ateidavau „papuošta“ mėlynėmis. Ir man nepadėjo niekas...“
Renata pasakoja, kad tėvai išsiskyrė, kai jai dar nebuvo dvejų. Šešerius metus ją augino seneliai ir tai buvę laimingiausi vaikystės metai. Pragaras prasidėjo, kai mama susipažino su kitu vyru ir ištekėjo. Patėvis vis dažniau namo grįždavo girtas ir piktas. Tuomet prasidėjo smurtas prieš mamą ir vėliau gimusią sesę. „Aš buvau tokia pasimetusi! – nelengvą vaikystę prisimena Renata. – Nesugebėjau suprasti, kodėl mane reikia mušti, jei kažko nenoriu valgyti? Ką nors ne taip sutvarkiau ar padariau – vėl smūgis! Ir vėl! Ir vėl... Už viską: pražangas, klaidas ar tiesiog profilaktiškai – buvau baudžiama. Tai buvo dešimt smurto, patyčių ir skausmo metų...“
Skaudžiausia, sako, dėl to, kad tada niekas jos neišgirdo, visi šeimoje buvo linkę susitaikyti su esama padėtimi. Kartais net jausdavusis taip, lyg per klaidą būtų atėjusi į šį pasaulį. „Baisiausia, kai smūgiai skrieja iš artimiausių žmonių, iš tų, kurie kaip tik turėtų tave globoti, saugoti, mylėti, ugdyti...“ – jautriais vaikystės prisiminimais dalijasi Renata. Paguodą ir palaikymą ji rado tik vyresnėse klasėse, pasipasakojusi savo klasės auklėtojai. Bet svarbiausia, kad, pradėjusi studijuoti ir dirbti, ji pasijuto laisva. Tačiau kai jau atrodė, kad patirtą smurtą ir skausmą pamiršo, demonai vėl grįžo. Didžiausias išbandymas buvo, kai Renata laukėsi ir kai gimė dukros. Teko pagalbos kreiptis pas psichologus, kurie padėjo suvokti, dėl ko skauda ir ką daryti su savo nuoskaudomis.
„Kai girdžiu pasakojimus tų, kurie geria, nemoka rūpintis savo vaikais, kurie yra sužaloti, sudaužyti, sužeisti, kaskart galvoju, kaipgi įkvėpti tuos žmones, kad pradėtų keisti savo ar savo šeimos gyvenimą. „Tikrai įmanoma ištrūkti iš to užburto rato!“ – noriu šaukti. Šaukti tam, kad abejingų neliktų. Nes kaimyno skambutis į duris, už kurių girdėti verksmas, mokytojos pastebėjimas, jog vaikas su mėlyne, ar užguitos mamos vienas ryžtingas žingsnis gali išgelbėti vaiko gyvybę!“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“