Aktorė ir režisierė Janina Lapinskaitė pokalbį pradeda lengvai ir tiesiai į dešimtuką. Jos galima klausytis ir klausytis ir, atrodo, atsiduri visai šalia jos dokumentinių filmų herojų, kuriuos tarsi gali paliesti ranka.
Tokie filmai kaip „Iš elfų gyvenimo“, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, „Šokanti ant stogų“ ir kiti dokumentiniai filmai – yra tai, ką galime pavadinti tikru, nenuglaistytu gyvenimu. „Romantikos čia mažai“, – nuskamba frazė. Tačiau jų užkulisiuose slepiasi visas pasaulis jausmų. Natūralių ir labai tikrų. Nesuvaidintų.
– Esate ne tik režisierė, bet ir aktorė. Kuriame amplua patiriate daugiau malonumo?
– Aktorystė man labiau hobis. Režisūra – visas mano gyvenimas ir gyvenime buvo svarbiausia. Galbūt galėčiau išskirti Monikos vaidmenį iš „Miegančių drugelių tvirtovės“, kuris turėjo ypatingą reikšmę. Anksčiau juk buvo ir „Elzė iš Gilijos“, Agnė – „Edeno sode“, tačiau Monika pritapo prie tuometinio mano gyvenimo supratimo, jausmų. Tas vaidmuo atspindėjo mano požiūrį, ir gal dėl to Monika tapo tokia artima. Jį priskirčiau prie mylimos režisūros.
– Kalbėdama apie dokumentiką, ją lyginate su džiazu. Kuo ji jums artima? Koks iš jūsų kurtų dokumentinių filmų labiausiai palietė širdį?
– Dokumentika įdomi tuo, kad jos nesurežisuosi, neparašysi tikslaus scenarijaus kaip vaidybiniam filmui. Tu imiesi to dokumentinio filmo, norėdama pakalbėti viena ar kita tema, tačiau gyvenimas – kaip džiazas. Jis pradeda „džiazuoti“, ir herojus nustebina, pasisuka kita puse, keičiasi situacija. Dokumentikoje negali snausti, turi būti visą laiką pasiruošęs šuoliui. Ta būsena labai smagi, todėl dokumentinių filmų kūrybinis procesas man yra kur kas įdomesnis.
Manau, kad daugelis žiūrovų dokumentiką vertina prasčiau nei vaidybinius filmus todėl, kad mes dar mažai matome išties geros ir kokybiškos pasaulinės dokumentikos. Visgi, nepaneigsime fakto, kad vaidybiniai ir dokumentiniai filmai artėja vienas prie kito ir kad net vaidybiniuose filmuose daug kas atliekama dokumentine stilistika, renkamasi neprofesionalius aktorius, ir atvirkščiai – dokumentiniuose filmuose ryškėja vaidybinio filmo kūrimo ypatumai.
Iš savo kurtų filmų negalėčiau išskirti vieno – visi jie man yra brangūs. Juk žiūrovai nemato, kaip filmuojama, kaip jiems ruošiamasi, nemato to, kaip sunku skirtis su herojais. Tai filmas filme, ir žiūrovas neišvysta daugelio niuansų, režisieriaus emocijų, kontakto, peripetijų su jame besifilmavusiais žmonėmis.
Vienas pirmųjų filmų „Iš elfų gyvenimo“ iš tikrųjų buvo svarbus ir tuo, kad jame patyriau ne vieną gyvenimo pamoką.
Labiausiai „džiazuoti“ reikėjo filme „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Herojus it kokiai Eglei žalčių karalienei man vis ruošė naujus išbandymus, kurie buvo smagūs ir įdomūs, tuo pačiu dar ir itin paliečiantys pačią režisieriaus būtį.
Dokumentinio filmo kūrimas dažniausiai nesibaigia su paskutinio kadro nufilmavimu. Taip atsitiko ir su filmu „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Filmo finale vienas iš personažų – paršelis Cezaris baigia savo gyvenimą. Tačiau Cezario istorija mano asmeniniame gyvenime tęsėsi.
Ateina studentai mane pasveikinti ir atneša didelę dėžę. Pirma mintis ta, kad joje bus daug kitų mažesnių dėžių ir paskutinėje atrasiu kokią nors smulkmeną. Na, o smulkmena buvo ne tokia ir smulkmena – nedidukas gyvas paršiukas. Studentai aiškina, kad aš pati sakiusi, kad filme Cezario gaila, taigi šis paršiukas yra Cezaris 2.
Su šia dovana viskas būtų kaip ir gerai, tačiau aš gyvenu bute, daugiaaukštyje, kur man jį reikėtų laikyti? Galiausiai aš likau viena su tuo paršeliu – atgal į dėžę jo įgrūsti negaliu. Skambinu vyrui (rež. Algimantas Puipa. – Red.) ir sakau, kad gavau dovaną ir negaliu grįžti namo. Jis ir klausia – kodėl? Ar dovana tokia didelė, kad niekur netelpa? Na, atvyksta vyras, ir bandome kartu paršelį įdėti į dėžę, tačiau jis kriokia, cypia ir į dėžę niekaip nelenda.
Beliko tik apkabinti paršelį, prisiglausti prie krūtinės ir vežtis namo. Įsivaizduokite, Vilniuje spūstys, o mašinoje – prie lango priglaudęs snukutį žviegiantis paršelis. Galvojau, kad tik nebūtų avarijų, nes žmonės tiesiog negalėjo atitraukti akių. Vėliau mes jį apgyvendinom rūsy ir jis ten gyveno tris savaites. Tai buvo tokia situacija, kurią apibūdinčiau – kaip kine, filmas po filmo.
Na, atvyksta vyras, ir bandome kartu paršelį įdėti į dėžę, tačiau jis kriokia, cypia ir į dėžę niekaip nelenda.
Kiekvieną rytą eidavau su putra, kad pašerčiau paršelį, tačiau reikia, kad ir kaimynai nematytų, juk paršo niekas neleistų laikyti daugiabučio rūsyje...
Tai mes su vyru taip draugiškai pasiimdavome krepšį su maistu, ir eidavome į tą sandėliuką rytais ir vakarais... Visa laimė, sau kartojome, kad niekas šiame name nepagalvos, kad būtent mes laikome kiaulę!
Taigi, taip tris savaites paauginusi Cezarį 2, galiausiai nuvežiau jį pas Venecijų. Įdėjau jį maišan ir išvežiau, vis sustodama, kad nepritrūktų oro. Tačiau Venecijus jo nepriėmė pasakęs, kad niekada nebus kito Cezario. Klausiu, o ką daryti, kur jį vežti? Pasiūlė Venecijus jį atiduoti savo mamai, taręs, kad daugiau čia negyvensiąs joks Cezaris.
– Minite, kad jūsų dokumentinių filmų herojai jums tampa artimi. O kaip vėliau – ar keliai susibėga?
– Kai buvau sukūrusi tik keletą dokumentinių filmų, tada tos pažintys tęsėsi ir aš net negalėjau įsivaizduoti, kaip režisieriai sukuria filmą, o paskui tavo herojai jau nebėra tau artimi ir svarbūs. Aš to neįsivaizdavau. Tačiau gyvenimas daro savo korekcijas. Tavo planai, gyvenimas ir herojai nutolsta, kaip kokie tolimi giminės. Tiesiog nutolsta, tada ateina nauji herojai ir užima tavo mintis. O senieji visada kažką palieka, jie neišnyksta tiesiog taip. Atrodo, kad turėjai labai gerą draugą. Bet laikas eina, ir net patys geriausi draugai keičiasi, laikas juos tolina. Taip ir herojai man – labai geri draugai, kurie laikui bėgant tolsta.
– Pakalbėkime apie vienatvę. Sakote, kad tai viena pagrindinių temų, kurias gvildenate savo filmuose. O jums pačiai, ką reiškia vienatvės jausmas – jis tamsus ar šviesus, artimas ar tolimas?
– Matyt, jeigu žmogų norėtų nubausti, tai tikriausiai atimtų iš jo vienatvę. Iš tikrųjų – tai būtų bausmė. Tame visame gyvenimo sūkuryje, jeigu nebūtų tų vienatvės akimirkų, kurios leistų daug ką apmąstyti, sudėti taškus virš savo praeities įvykių ir pradėti rašyti naują ateitį, tai gyvenimas būtų labai pilkas. Dažnai sakome, kad bėgame nuo vienatvės, bet iš tikrųjų, ją atėmus, būtų dar blogiau.
Man jos labai reikia. Jeigu negalėčiau nuvykti į savo sodybos gilumą, jeigu neturėčiau tų akimirkų, kada esu visiškai viena, man atrodo, kad nenorėčiau daugiau nei skaityti, nei dirbti pedagoginio darbo, nei kurti. Tomis akimirkomis, būna, lyja lietus, mintyse gal net keikiesi, kad sėdi kambaryje, bet kartais gimsta tokie gražūs planai žiūrint į rudeninį lietų, kad tas vienatvės akimirkas prisimeni kaip pačias kūrybiškiausias.
Tame visame gyvenimo sūkuryje, jeigu nebūtų tų vienatvės akimirkų, kurios leistų daug ką apmąstyti, sudėti taškus virš savo praeities įvykių ir pradėti rašyti naują ateitį, tai gyvenimas būtų labai pilkas.
Tačiau iš kitos pusės, nelinkėčiau žmonėms likti vienišiems, nes vienatvė ir vienišumas – tai du skirtingi dalykai. Vienišais mums būti nereikia, o vienatvėje pabūti verta kiekvienam.
– Dažnas sako: „Jeigu galėčiau atsukti laiką“... O ar jūsų gyvenime buvo etapų, kuriuos norėtumėte „perfilmuoti“, išgyventi iš naujo ar išbraukti?
– Žinote, neseniai žiūrėjau spektaklį ta tema, ir manyje kilo tokia mintis, kad noras kažką pakeisti, atsukti laiką atgal – tai vienas iš jaunystės požymių. Kol tau dar nėra 30-ies, tu dažnai galvoji, ak, kodėl aš nepadariau taip, o gal geriau būčiau dariusi kitaip, tačiau tu ilgainiui suvoki, kad nieko nebepakeisi, kadangi priimi daugelį dalykų kaip būtinus, neišvengiamus. Tokia mintis, pasakysiu, į mano gyvenimą jau nebeužklysta.
Aš tiesiog galvoju, matyt, toks mano likimas (kaip ir mano pirmo filmo pavadinime), kadangi praėjau savo herojų likimų keliais ir jie pamokė, kad likimą reikia gerbti. Nuo jo nereikia bėgti, tampyti už ūsų, bet iš kitos pusės, nereikia būti jo įkaitu. Tačiau pusiausvyrą rasti reikia, o kai ją randi, tada ir supranti, kad būtent taip ir turėjo viskas būti.
Kartais pagalvoju, kad būna labai sunku, tačiau kai tas sunkumas praeina, tu supranti, kad be to negali būti lengvumo. Labai gera išminčiaus frazė – „ir tai praeis“. Kai yra labai labai blogai, tie žodžiai tau sako – ir tai praeis; kada apsvaigsta galva nuo džiaugsmo ir tu galvoji, kad esi užlipęs į laimės viršukalnę, turi suvokti, kad ir tai praeis.
Taip pat skaitykite: Įkvepianti istorija: Nickas Vujicicius
Anksčiau net buvo juokaujama, kad jei iš čiaupo po vieną lašą laša vanduo kokias 5 minutes, tai ir yra lietuviškas kinas.
Bėga metai, ir tu supranti, kaip greit tavo dabartis tampa praeitimi – su kiekvienu sekundės dūžiu. Kaip pradedi tą suvokti, tada gyvenimas tampa pilnesnis, šviesesnis, gražesnis.
Gyvenimo akimirkas išgyveni vieną kartą, kad ir kokios jos būtų, nes tik tada pajauti jos grožį ir žavesį, pojūčius, spalvų paletes. Kažin ar kartojimasis suteiktų tą pilnatvę. Jeigu darai žingsnį, jis turi vesti į priekį, o jo tikslas – nebesikartoti.
– Filme „Edeno sodas“, kuriame jūs buvote antroji režisierė ir sukūrėte Agnės vaidmenį, nusifilmavo daug senosios kartos aktorių. Sakykite, ar galite palyginti senosios ir naujosios kartos aktorius – tarp jų daugiau bendrumų ar atskirties?
– Bendrumo tikrai daugiau... Nebent... laiko samprata. Iš asmeninės patirties pastebiu, kad vyresnės kartos aktorius niekada nepavėluos. Jeigu yra sutarta, kada būti, pavyzdžiui, filmavimo aikštelėje, būtinai bus laiku ir net anksčiau. Tačiau kiekvienas aktorius, jaunas ar vyresnis, turi savo charakterio, įpročio subtilumus.
– Gyvenimas, mirtis, jaunystė, senatvė. Sakote, kad „Edeno sode“ paliesta mirties tema, tačiau išeini iš filmo pakylėtas, kupinas šviesos. Kaip tai filme atsiskleidžia?
– Manau, mes visi žinome vienintelį dalyką, kuris neišvengiamai įvyks kiekvieno mūsų gyvenime, tai – mirtis. Galbūt nežinome būsimų skaudžių, linksmų akimirkų, tačiau žmonija nėra amžina, ir atėjęs į gyvenimą, iš jo turėsi išeiti. Iš pradžių mes vertiname savo atėjimą, ir ta mintis, kad kažkada ateis išėjimo laikotarpis, psichologiškai atstumiama. Visgi kažkuriuo momentu tu suvoki, kad ta nugyventa atkarpa, jau yra didesnė iki taško B, o ne A.
Labai gera išminčiaus frazė – „ir tai praeis“. Kai yra labai labai blogai, tie žodžiai tau sako – ir tai praeis; kada apsvaigsta galva nuo džiaugsmo ir tu galvoji, kad esi užlipęs į laimės viršukalnę, turi suvokti, kad ir tai praeis.
Vienas dalykas, kai pradedi to bijoti, nors tai neišvengiama, ir visai kitas, kai suvoki, kad tai yra natūralu. Tu atvėrei duris, o kas už jų? Nežinia. Galima tikėti, kad tai yra perėjimas į kitą pasaulį, galima tikėti, kad tai juoda naktis. Aš noriu tikėti, kad mes neišnykstame su tuo, kas vadinasi mirtimi. Manau, kad žmogus tokia sudėtinga būtybė ir joje tiek daug sudėtingų dalykų, kad jis tiesiog negali išnykti toje erdvėje.
Ir jeigu mes kažkada pažvelgsime į dangų ir kažkas norės tikėti, kad visos tos žvaigždės yra iškeliavę iš žemės žmonės, – tebūnie. Manau į mirtį nereikėtų žvelgti tik juodai. Aš tuo tikiu.
– Jeigu pratęstume mintis apie jūsų kūrybą – ar yra žmogus, kurį pakviestumėte į savo filmą, ar knyga, kurią norėtumėte paversti kūnu?
– Šiuo metu galiu pasakyti, kad nėra aktoriaus, kurį norėčiau nufilmuoti, ar knygos, kurią norėčiau režisuoti. Aš tikiu akimirka. Manau, jeigu bus lemta, atsiversiu tą knygą, kuri gal tik bus parašyta, o galbūt sutiksiu aktorių, kurio nematau dabar ar nepažįstu. Aš nesakau, kad neturiu planų gyvenime, tačiau, kai aktoriai sako, jog norėtų suvaidinti Hamletą ir toks yra jų gyvenimo tikslas, tai mano planuose to nėra.
Aš noriu tikėti, kad mes neišnykstame su tuo, kas vadinasi mirtimi. Manau, kad žmogus tokia sudėtinga būtybė ir joje tiek daug sudėtingų dalykų, kad jis tiesiog negali išnykti toje erdvėje.
Aš noriu pajausti akimirką ir emociją. Dokumentikoje apskritai nieko nesuplanuosi – tiesiog sutinki tą žmogų ir žinai, kad jis gali tapti herojumi, arba pajauti situaciją, kuri duoda tau impulsą kalbėti tam tikra tema. Ir tu mąstai: kaip atsitiko, kad sužinojai apie žmogų ar situaciją tik dabar? Jeigu tai bus lemta, skirta man, kūrybine prasme, tikiu, visa tai pasibels į duris.
– Lietuviškas kinas – koks jis? Nejau tai tik žiūrėjimas pro langą ir ašaros, riedančios per skruostus?
– Jis tampa labai įvairus. Ir apskritai, sunku pasakyti koks tas lietuviškas kinas turėtų būti. Sakome, tai nelietuviškas arba kaip tik lietuviškas kinas, tačiau – kodėl? Anksčiau net buvo juokaujama, kad jei iš čiaupo po vieną lašą laša vanduo kokias 5 minutes, tai ir yra lietuviškas kinas.
O ar ne lietuviai dabar kuria dinamiškus, veiksmo filmus? Matau, kaip ieškome savojo kino, ir jo sukuriama tikrai daug. Kokybine prasme, ką jau padarysi, bet geriau jau daug padaryti ir tikėti, kad susikurs ta lietuviška kino samprata, negu tik sėdėti ir verkti nieko nedarant. Aš priimu visus filmus, net jei tai klaida – iš visko galima pasimokyti. Ir aš už tai, kad mes pasimokytume kuo daugiau. Manau, kad nėra nė vieno filmo, kuriame viskas būtų gerai arba viskas būtų blogai. Pats gražiausias dalykas – diskusija.
– Socialiniai tinklai, gyvenimas internetinėje erdvėje vis daugiau įsitraukia į žmonių gyvenimus, o žmonės tai vis labiau įtraukia į save. Na, o kiek vietos jiems yra jūsų gyvenime?
– Esu vyresnės kartos atstovė, todėl draugus, pažįstamus renkuosi tuos, kuriuos matau, ne internetinius. Todėl draugų turiu tikrai ribotą skaičių. Skaitau knygas, liečiu jų puslapius, jaučiu popieriaus kvapą. Internetinę erdvę naudoju informacijos poreikiams. Man taip geriau.