Geras Juozo MILTINIO (1907–1994) bičiulis dramaturgas Juozas Grušas, dedikuodamas jam vieną iš savo knygų, įrašė: „J. Miltinis yra pusė Dievo ir pusė žvėries. Tokio balasto kaip žmogus jame nėra.“ Šie žodžiai režisierių apibūdina turbūt tiksliau nei visi kiti, apie jį parašyti ar pasakyti. Išties – šis, kaip sykį pats apie save sakė, „neįmanomas“ žmogus susidėjo iš gluminančių paradoksų, prieštarų, aštrių, vienas su kitu nesueinančių kampų.
Gelmės ieškotojas ir skandalistas
Devyniolikmetis Juozas Miltinis iš Ramoniškės kaimo 1926-aisiais atvyko į Kauną, įstojo į Jėzuitų gimnaziją ir, kaip pats vėliau ne sykį pasakojo, ruošėsi tapti vienuoliu. Tačiau pradėjęs lankytis teatre apsigalvojo. Netrukus jau mokėsi Valstybės teatro Vaidybos mokykloje, o 1931 metais ją baigęs išvyko į Šiaulius – tapo ką tik įkurto Valstybės teatro Šiaulių skyriaus aktoriumi.
Šiauliuose Miltiniui labai nepatiko. Viskas atrodė seklu, lėkšta, netikra. Savo bičiuliams vis skundėsi: „Aš net vegetaru, abstinentu (...) tapau, kad tik stipriau galėčiau sukaupti savo sielos krislus ir viską atiduoti teatrui. Bet matau, kad iš viso to [čia] daro juokus...“ Miltinis su tuo nesitaikstė: nusižengdamas vienai iš pagrindinių aktorinio etiketo normų, ėmė rašyti kritiškas recenzijas apie savo teatro spektaklius... Ir, žinoma, buvo nedelsiant atleistas.