Rimantas Brazaitis. Lubinai mylimai moteriai

– Per savo karjerą esate daugybę kartų grojęs ne tik didelėse scenose, bet ir įvairiuose klubuose, vakarėliuose, restoranuose. Laisvalaikiu jums dar norisi užeiti į kokią kavinę ramiai pavalgyti ar mieliau ruošiate vakarienes namuose?

– Kartais, ypač jei nesinori nieko gaminti, visai gerai kur nors nueiti, išmėginti naujas vietas. Be to, nepavadinčiau savęs geru kulinaru. Skaniausiai pavyksta chašlama – aštroka armėniška avienos sriuba, bet tik kai gaminu ją kartu su savo drauge. Man tenka užduotis nuplauti daržoves, paruošti, supjaustyti. Šiaip nesu gurmanas: jei namie užsimanau valgyti, greitai ką nors pasigaminu iš to, ką randu po ranka, ir man gerai. Nors, pavyzdžiui, esu tikras mėsėdis, mėgstu avieną ir nekenčiu grietinės, nuo sovietinių laikų smirdančios riebaluotais skudurais, kuriais viešojo maitinimo įstaigose palei nosį valydavo stalus... Neturiu kantrybės skaityti receptų, matuoti, kiek ko reikia įdėti, laukti, kada įdėti. Gal tiesiog nejaučiu potraukio gaminti.

– Iš šalies atrodote kaip tik labai kantrus, ramus, netgi pedantiškas.

– Na, taip, aš ramus ir mėgstu, kai daiktai savo vietose, – esu gimęs rugpjūčio 24-ąją, Mergelė, bet dar su Liūto bruožais. Tik pastebėjau, kad kuo saugiau kokį daiktą namie pasidedi, tuo sunkiau paskui būna jį rasti.

– Ar muzikantui kantrybė nėra tiesiog privalomas dalykas?

– Jos tikrai reikia daug. Net stebiuosi, kaip jaunystėje galėdavau kasdien repetuoti po gerą pusdienį, – tais laikais groti saksofonu mokiausi klausydamasis radijo, magnetofono įrašų ir plokštelių, kurių kartais atsiųsdavo koks Amerikos lietuvis, ir tai būdavo kažkas tokio! Per radiją dažniausiai visą dieną smuikai grodavo, tad gaudydavom naktį kokią Liuksemburgo radijo stotį ar lenkiškas programas. Tokios muzikos alkis būdavo didžiulis, o daugiau nelabai turėdavome, ką veikti. Jeigu kas dvi savaites parodydavo kino teatre kokį prancūzišką ar vokišką filmą, jau būdavo šventė! Rusiškų irgi neblogų pasitaikydavo, bet aš nemėgstu po kelis kartus skaityti tos pačios knygos ar žiūrėti filmo. Koks čia skaitymas, jeigu jau viską žinai, kas vyksta.

– Kažkada aukštesniojoje muzikos mokykloje mokėtės fleitos specialybės. Kuo jums neįtiko šis instrumentas?

– Man ji kažkaip pagal charakterį netinka, nes jeigu šalia dar groja gitara ir būgnais, fleitos jau ir nebesigirdi. O man reikia garso! Kai stojau, fleitą mažai kas rinkdavosi, tad mane ten ir priėmė. Žadėjo, kad po pusės metų perves į klarneto specialybę, į kurią norėjau, nes groti saksofonu tais laikais apskritai nemokydavo, netgi drausdavo domėtis estradine džiazo muzika ir ją propaguoti. Tad mokiausi savarankiškai: pasiskolindavau saksofoną ir repetuodavau dienomis, nes vakarais reikėdavo instrumentą grąžinti. Ir dar nebaigusį mokslų Mindaugas Tamošiūnas pakvietė groti į „Oktavą“.

– Kas anksčiau atsirado jūsų gyvenime – saksofonas ar Janina?

– Hm... Janina. Ji mokėsi groti klarnetu toje pačioje mokykloje. O jaunuoliams gi, žinote, vis norisi tai užkabinti patinkančias merginas, tai už kasos patampyti, nors Janytė kasos neturėjo. Po truputį susidraugavome, nesvarbu, kad ji iš pradžių buvo prieš mūsų draugystę. O gal, kaip jūs, moterys, mėgstate, sakė „ne“, bet galvojo „taip“. Galiausiai visa muzikalkė žinojo, kad Brazas su Janyte.

– Ar daug pastangų teko įdėti, kol tapote pora? Daug kartų kvietėte žiūrėti prancūziškų filmų ar į kavinę ledų?

– O kaipgi! Tuo metu labai populiari kavinė buvo „Tulpė“ – eidavome ten išgerti kavos ar paragauti kalvadoso. Vėliau, jau kartu su „Oktava“, prasidėjo bendros kelionės į užsienius, kasmet kur nors važiuodavome. Net iškart po vestuvių, pamenu, 1969-aisiais, vykome į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką. Nuskristi į Daniją, Škotiją, Angliją ar Suomiją sovietiniais laikais apskritai buvo neeilinis įvykis.

– Ir niekada nekilo pagundų pasilikti? Juk visur su Janina keliaudavote kartu.

– Tokių minčių galvoje skraidė, bet visada pagalvodavome apie pasekmes, jautėme atsakomybę dėl artimųjų. Kadangi daug pasaulio matėme, labai stipriai suvokėme, kaip gyvename. Taip, kaip to meto populiariame eilėraštuke: „Nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės.“

– Janina, kaip solistė, visada stovėdavo scenos priekyje. Ar niekada su ja nekonkuravote profesinėje srityje?

Ji niekada nelaikė savęs primadona, nors Lietuvoje visada yra tokių, kurios vaikšto aukštai iškelta galva.

– Tikrai ne: aš jai niekada nepavydėjau, tik padėdavau. Man, džiazo muzikantui, būdavo smagu patarti ir pamokyti. Be to, ji niekada nelaikė savęs primadona, nors Lietuvoje visada būdavo ir yra tokių, kurios vaikšto aukštai iškelta galva. Nesvarbu, kad jų dainavimas – visiškas nulis.

– Su Janina santuokoje pragyvenote 39 metus iki pat jos mirties. Be didelių duobių?

– Vienu metu buvome priartėję net prie skyrybų ribos, purkštavome taip, kad net seilės tiško, bet, pamenu, kartą pasižiūrėjome vienas į kitą ir neišlaikėme – pradėjome juoktis. Aišku, visko pasitaikydavo, įvairių aiškinimųsi, pasiaiškinimų, bet daugiau rimtų žiežirbų tarp mūsų nekilo.

– Vyrams menininkams buitis ir visokie namų ūkio reikalai dažnai atrodo visiškai nesusiję su jų gyvenimu. O kaip jums? Darbo įrankiai prie rankų limpa?

– Kadaise man pasisekė, kad kai gavome butą ir jį reikėjo tvarkyti, parduotuvėse nieko nebuvo galima gauti. Taip daug darbų savaime atpuolė (juokiasi). Nors įrankius aš pažįstu ir meistrauti moku, tik tam irgi reikia prikaupti kantrybės. Netraukia manęs tokia veikla, jau geriau užsidarysiu ir šešias valandas grosiu. Bet jeigu reikia ir nėra kitos išeities, imu ir padarau.

– Šiuo metu gyvenate vienas ar su drauge? Jau senokai šalia jūsų matome žavią moterį.

– Galima sakyti – vienas, nes ji turi darbą, jis atima daug laiko. Reda – verslininkė, jos darbas susijęs su kūryba, todėl gali visą vakarą jame praleisti galvodama apie savo klientes. Žinau, kad ji tik atrodo rami, o iš vidaus dažnai tiesiog verda, turi daug reikalų ir veiklos, todėl matomės retokai, tik kai pavyksta kartu išlėkti pailsėti į Nidą ar atostogų į užsienį.

– Iki šiol vaikštote į pasimatymus?

– Tai aš pas ją užeinu, tai ji pas mane atvažiuoja. Nors gal būtų visai linksma kokį kartą pakviesti susitikti mieste lyg penkiolikmečiui. Džiaugiuosi, kad ji yra, vienam būtų labai liūdna ir nejauku. Reda protinga moteris, turi labai gerą širdį, puikų muzikinį skonį ir supratimą – tai iš pradžių mane labai nustebino. Be to, ji labai graži. Gal šiek tiek vėjavaikiškai atrodo su savo ryžais garbanotais plaukais, bet jai tinka.

– Reda jus susirado kaip saksofono mokytoją. Iki tol jos nepažinojote?

– Net matęs nebuvau. Paklausinėjau telefonu, ar bent klausą turi, nes vien noro išmokti groti neužtenka. Be to, reikia turėti savo instrumentą, o saksofono be tūkstančio ar trijų tūkstančių litų tada negalėjai įsigyti. Pažadėjo, kad nusipirks. Dar, pamenu, paklausiau: ponia miela, ar nebus taip, kad po pusmečio ar metų padėsite gražiai jį ant spintos visam laikui? Patikino, kad ne. Susitikome „Tamstos“ muzikos parduotuvėje, padėjau išsirinkti instrumentą ir ji ėmė mokytis. Kol išaiškinau jai pačią pūtimo techniką, prireikė nemažai mano ir jos kantrybės.

– Nuo pirmos pamokos praėjo aštuoneri metai. Ar Reda iki šiol groja?

– Groja, bet aišku, kad neišmokysiu jos kaip profesionalės. Muzikai, kaip ir sportui, reikia turėti laiko. Aš už ją neparepetuosiu, ji turi tai daryti pati. Nors iš pradžių pareiškė, kad nenori mokytis nei gamų, nei etiudų, nori groti iš karto. Sakiau, be šito nieko nebus, – kiek aš pats kelnių sutryniau, kol viso to išmokau. Mačiau, kad įtikinti bus sunku, tad parinkdavau tokių kūrinių, kurie skambėtų melodingai, bet kartu būtų tarsi pratimai. Bent jau kol kas ji tikrai nėra padėjusi saksofono ant lentynos. Jei tik padaro ilgesnę pertrauką, net kaimynai klausinėja, kodėl nustojo muzikuoti.

– Kiek reikėjo pamokų, kol pradėjote į Redą žvelgti ne tik kaip į mokinę, bet ir žavią moterį?

Sakoma, kad vyras tik tada pasijunta vedęs, kai mylimajai pradeda nešti ne rožes, o agurkus, pomidorus, bulves ir t. t.

– Na, mėnesio ar kelių prireikė. Muzika irgi atliko savo darbą, kad draugiški mokytojo ir mokinės santykiai peraugtų į artimą vyro ir moters bendravimą, kai dovanojamos rožės. Tiesa, nedažnai. Sakoma, kad vyras tik tada pasijunta vedęs, kai mylimajai pradeda nešti ne rožes, o agurkus, pomidorus, bulves ir t. t.

– Tai jums kol kas rožių etapas?

– Taip, nors Reda dievina ne rožes, o bijūnus, tad nešu jai lubinus (šypsosi).

– Turbūt turėtume sakyti – pasisekė, kad Reda atsirado jūsų gyvenime?

– Ir dėl to, kad atsirado ir kad mes tikome vienas kitam. Juk galėjome ir prasilenkti – gyvenimas kupinas netikėtumų.

– Ar skiriasi jausmas, kai įsimyli būdamas 18-os ir kai 68-erių?

– Jaunystėje ta meilė labai spontaniška, tu dar tik veržiesi pažinti gyvenimo ir moterų, pernelyg negalvoji, koks tas kito žmogaus vidus. Jei pasiseka, kad charakteriai sutampa, jau ir gerai. Brandžiame amžiuje kur kas atsargiau imi vertinti santykius su žmogumi, kaip juos beįvardytume, bet tas jausmas platesnis, įvairesnis, stipresnis. Tai ir savotiškas savęs patikrinimas: gal tau su ja gerai lygiai taip pat, kaip ir be jos, o galbūt gyvenimas be to žmogaus atrodo tiesiog nykus.

– Kaip sūnaus šeima žiūri į jūsų romaną?

– Gerbia mano pasirinkimą. Kai susipažinau su Reda, po Janytės mirties buvo praėję tik vieni mano sielvarto metai, tada išvis nenorėjau nieko matyti. Ne savęs buvo gaila, o jos, taip anksti išėjusios. Janytė niekada nesiskundė sveikata, viskas prasidėjo netikėtai. Ji dar dalyvavo televizijos rengiamame „Dainų dešimtuke“, kai staiga pajuto skrandžio skausmus. Iš pradžių gydytoja išrašė vaistų, tie nepadėjo, tada atliko skrandžio biopsiją – atsakymo atvykome po savaitės. Kai pamačiau fojė stovinčią Janytę ir jos ašaras, iškart supratau, kad vėžys. Ji tiek bijojo, kad net teko nukelti operaciją. Tą dieną, kai ją operavo (maždaug 7 valandas), grojau „dešimtuke“, paskui su šeima aplankėme ją reanimacijoje. Kalbėjomės, pamenu, ji paprašė uždaryti langą, nes pajuto šaltį. Ir vėliau ji visą laiką buvo prijungta prie aparatūros, matėme, kad neina geryn, atrodo vis prasčiau. Širdimi jaučiau, kad blogai. Per tas kelias dienas jai, jau merdinčiai, atliko dar kelias operacijas. Kai sūnaus žmona galiausiai paklausė gydytojo, ko mums laukti, jis pasakė, kad Janina merdėja ir jos gyvybę palaiko tik aparatūra. Mane tarsi kas šaltu vandeniu perliejo – supratau, kad nieko nebepakeisiu. Pirmas savaites, pirmus mėnesius po Janytės mirties man ašaros savaime iš akių bėgdavo. Kiekvieną kartą, kai tik ją prisimindavau, kankino mintis, kodėl ji taip anksti išėjo? Ji mirė vasario 20-ąją, o mes su Reda pirmą kartą susitikome kitų metų kovo 4-ąją – tą dieną ji nusipirko saksofoną. Per Velykas paprašiau jos pasiimti dantų šepetuką, knygą ir atvažiuoti pas mane. Ir ji atvažiavo. Nors turi savo namą, rožyną, daug augalų, darbą, kuriame praleidžia daug laiko.

– Esate jau dviejų anūkų – 16-mečio Juliaus ir 3-ejų Saulės – senelis.

– Julių mažą vaikystėje dažnai su Janyte prižiūrėdavome, nes sūnus Meinardas su žmona Laura daug mokėsi, o Saulė dabar dar maža. Tik pamato nepažįstamą veidą, iškart verkia, net kai aš ateinu. Atsimenu, kartą sūnus neša ją ant pečių, mes vaikštinėjame po parką, kalbamės, staiga pakeliu akis ir matau, kaip atidžiai ji mane iš viršaus stebi. Nesidairo, kur upė teka ar vaikai žaidžia, – mane tyrinėja. Buvo kažkada vaikai ją ir į koncertą atsivedę, bet Saulė labai greitai pavargo nuo šviesų, žmonių, garso. Užtat namie turi savo lakinius batelius, koncertinę suknelę, pati kuria muziką ir mėgsta staipytis. Niekada nepradės dainuoti nepasipuošusi – rimtai į tą reikalą žiūri.

– Bus artistė?

– Taip, tas artistiškumas labai ryškus. Nors tik atkreipk į ją dėmesį, viskas, užsidaro. Įdomu ją stebėti. Daug kas sako, kad Saulė labai panaši į Janytę. Ir iš vidaus, ir iš išvaizdos.

– Tikite reinkarnacija?

– Sunku pasakyti. Galbūt kažkiek, nors niekas nežino, kaip iš tikrųjų yra. Žmogus po šiai dienai iki galo nesuvokia, kas jis toks, iš ko sutvertas ir dėl ko jis čia. Kai kas sako, kad siela pati pasirenka, pas ką ateiti, kada ir pan. Juk būna, kad tėvai nesusišneka su savo vaikais, kad jie visiškai nepanašūs nė į vieną iš jų. Gimsta kaip nepriklausomos būtybės, atėjusios į žemę. O kas jas čia atvedė? Niekas nežino.