Kastytis Kerbedis: „Neapsimetinėju kultūringu frajeriu“

– Ar laikote save Lietuvos žvaigžde?

– Ne, tiesiog ilgai dainuojančiu. Na, ar daug dainininkų pažįstate, kurie koncertuotų 35-erius metus? Maloniausia, kad mane atpažįsta ir žino iš balso tembro. Aplinkui pilna tokių, kurie kaip šneka, taip ir dainuoja: tuo pačiu balsu, tuo pačiu galingumu, ta pačia diafragma. Yra šimtai panašių jaunų mergyčių, vienadienių portalų žvaigždžių. O dainuojančių Lietuvoje vienetai. Ir aš tarp jų.

– Kodėl sunku taip ilgai išbūti scenoje?

– Balsas – tai gyvas organizmas. Panašiai kaip ir sporte: kodėl profesionalai anksti baigia karjerą ir nevažinėja į olimpines žaidynes iki 60-ies? Ir aš žinau, kada padėsiu tašką savo scenos karjeroje – po 9 metų, kai man bus 62-eji.

– Lankotės pas būrėjas?

Nekenčiu pasipūtėlių, prisiauginusių povo plunksnų uodegoj, – jų iš principo mūsų mažoje šalyje būti negali.

– Aš jomis netikiu. Apie save tiesiog žinau, nes turiu begalinę nuojautą. Negaliu paaiškinti, iš kur ji tokia, bet netgi atėjęs į susitikimą ar pasikalbėti apie reikalus, kad ir pas gydytoją, iškart jaučiu kito žmogaus energiją. Jeigu ji, neduok Dieve, bloga, man smegenys suspazmuoja ir aš iškart išeinu. Nekenčiu pasipūtėlių, prisiauginusių povo plunksnų uodegoj, – jų iš principo mūsų mažoje šalyje būti negali.

– Ar apie jus patį nesklando gandų, kad esate gana arogantiškas?

– Sakote? Koks esu iš tikrųjų, žino vienetai. Nepavadinčiau to gynyba – greičiau spektakliu, kuris patinka man pačiam. Užtat ant scenos būnu tikras. Ir jeigu koncerto pabaigoje publika ploja atsistojusi ir manęs nepaleidžia, vadinasi, jai patiko tai, ką matė. Gyvą reikalą. Milijoną kartų girdėjau apie savo charizmą: aš išėjau – ir viskas, publika sėdi. Kito klausai, klausai ir arba tave pradeda erzinti, arba išeini nesupratęs, kas tai buvo. Mano koncertų žmonės klausosi iki galo, o finale ploja atsistoję.

– Gal tai ir yra paslaptis, kodėl tiek metų dainuojate?

– Be abejo, tai traukia. Jeigu būčiau koks nors bebalsis ir niekas neateitų, pasibaigtų reikalai. Tarp kitko, kurį laiką nekoncertavau gal ketverius metus. Jaučiau, kad man to reikia. Labai sveika kartais pasitraukti, nors jeigu gyveni scenoje, daryti pertrauką labai sunku. Panašiai kaip televizijoje, kai nusibodusios ekrano žvaigždės dingsta iš eterio, o paskui patiria baisių emocinių traumų. Ir niekaip nesupranta, kad pauzės reikalingos. Aš tiesiog ilsėjausi, o po ketverių metų atėjo laikas grįžti. Užsinorėjau dainų, decibelų, ko nors malonaus ausiai ir tikrai ne todėl, kad sugalvojau save eksponuoti ir nuo to kaifuoti.

– Man regis, buvote padaręs ne vieną koncertinę pertrauką?

– Aš seno sukirpimo žmogus, nepripažįstu dabartinio tempo, nuolatinio lindimo į portalus, man to nereikia. Dainininkui užtenka vienos dainos, kuri liktų visiems laikams. Jeigu jos niekas nežino, jeigu tau reikia šimto dainelių, kad tave išgirstų, vadinasi, be reikalo stengiesi.

– Kurią savo dainą laikote ta vienintele?

– Mano beveik visos dainos ilgaamžės. Nors labiausiai populiari, kad ir kaip būtų keista, „Pienių vynas“. Prieš dešimt metų jau mėginau jos atsipurtyti – niekaip. Kaip ir „Sustok, traukiny“ – šiai dainai gal 30 metų, ją kategoriškai atsisakau dainuoti. Bet žmonės prisimena.

– Kodėl taip retai koncertuojate, palyginus su esamu poreikiu? Publikai reikia Kerbedžio...

– Kuo toliau, tuo labiau leidžiu sau pasirodyti tada, kai noriu, ir ten, kur noriu. Gali būti penki anšlaginiai koncertai per metus. Viskas.

– Mažoka...

– Niekuo negaliu padėti. Bet pernai į Klaipėdą pasiklausyti važiavo ir Vilnius, ir Kaunas, ir Zarasai. Mano reikalas dainuoti tada, kai noriu ir galiu. Nors, sprendžiant iš to, kiek ir kur mane kviečia, galėčiau koncertuoti kasdien. Bent jau kiekvieną savaitgalį po tris dienas trejus metus į priekį. Bet ne. Renkuosi, daliju porcijomis. Pernai, pamenu, buvo koncertas, skirtas Angelų sargų dienai, salėje sėdėjo ministrai, policijos pareigūnai. Išėjau į sceną ir sakau: „Jūs man kaip šeima.“, nes mano visa šeima – policininkai. Tėvas 20 metų buvo Panevėžio policijos viršininkas, o mama ir mano dvynė sesuo Jūratė dirbo policijoje, nors dabar ji jau pensijoje.

– Turite dar ir brolius dvynius?

– Mes esame du po du. Brolis Gintaras neseniai dėl idiotiškų korupcinių reikalų buvo priverstas pasitraukti iš įmonės „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktoriaus pareigų, kurias ėjo daugybę metų. O kitas brolis Artūras, nors iš profesijos pedagogas, baigęs akordeono specialybę, dabar yra ūkininkas ir gyvena puikiai.

– Vadinasi, nesate toks vienišas vilkas, koks kartais iš šalies atrodote?

Nors dabar turiu stiprią vadybą, vis tiek esu katinas, kuris vaikšto vienas. Laisvė man – pats brangiausias dalykas.

– Nors dabar turiu stiprią vadybą, vis tiek esu katinas, kuris vaikšto vienas. Laisvė man – pats brangiausias dalykas. Savo prodiuseriams taip ir pasakiau: nesvarbu, kiek grupių ar atlikėjų jūs turite, jūsų „senelis“ vienas ir jam reikia atskiros meilės ir pagarbos. Aš nesu konvejerinis reikalas. Manęs pažaboti neįmanoma. Mane tiesiog reikia mylėti. Užtat kai „senelis“ geros nuotaikos, su manimi galima kalnus nuversti.

– Daug turite draugų?

– Nedaug, bet labai gerų ir labai galingų. Tai rimti verslininkai, kurie sugebėjo iki manęs prieiti, kurie mane gerbia ir myli. Turiu ir labai daug pažįstamų, galvojančių, kad yra mano draugai. O tuos tikruosius galėčiau suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.

– Kodėl vadinate save seneliu?

– Kai atsirado daina „Dėl tavęs galiu“, prieš ją atlikdamas per koncertus dažnai sakau: „Nesvarbu, kad man 82-eji, dėl tavęs galiu!“ Tada iš publikos pasigirsta toks klyksmas! Tas koncertinis juokelis taip ir prilipo. Iš pradžių paprašiau, o dabar visi žino, kad į Kerbedį galima kreiptis „seneli“. Nors kai kas mane vadina ir krikštatėviu. Suprantate? Tai savotiška pagarbos išraiška už praeitį, daugybę metų scenoje, už pagalbą.

– Kiti jūsų amžiaus vyrai, atvirkščiai, jauninasi, iš naujo tuokiasi su jaunomis merginomis...

– Neturiu aš tokių kompleksų. Kaip ir dėl plaukų – jie mane seniai paliko ir man visiškai dzin.

– O kaip dėl jaunų moterų?

– Viskas labai puikiai. Mano auditorija per pastarąjį penkmetį smarkiai atjaunėjo. Pamatytumėte, kas dedasi klubuose! Ir visas dainas moka, traukia kartu.

– Gal jau esate senelis ir tiesiogine prasme?

– Anūkų neturiu, bet jau laukiu. Duotų man kokią Agniešką ar kokį Jokūbėlį, ojetau! Vyriausiam sūnui Tadui jau 34-eri, kitam, Kasparui, 23-eji, mūsų primadona Konstancija neseniai baigė čiurlionkę (Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, red. past.), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja meno vadybą. Tadas jau seniausiai dirba Londone, turi savo aplinkos tvarkymo įmonę. Prieš trejus metus mes jį apženyjom ir dabar laukiam anūkų (vasaros pradžioje Tado šeima turėtų susilaukti dvynių, red.past.). Kiti mano šeimos nariai gyvena Vilniuje, tik aš vienas – „Helsinkyje“.

– Kodėl niekaip iš to savo „Helsinkio“ neišsikeliate?

– Negaliu, pabūnu tris paras Vilniuje ir man jau reikia iš jo pabėgti. Nemėgstu šurmulio. Jeigu pastebėjote, niekur nesitūsavoju, neinu, kur mane kviečia, man nepatinka tas akimirksniu į nežinią dingstantis niekalas.

– Galvojau, esate žmogus su polėkiu, mėgstantis pasilinksminti....

– Be abejo, mėgstu kompanijas, bet ne tokias, kur tuščiai šypsomasi ir susirenkama tik nusifotografuoti ir pasieksponuoti. Aš mieliau nuskrendu į kokį Beyonce koncertą Dubline. Pernai jau antrą kartą vykau žiūrėti Amerikos muzikos apdovanojimų, iš arti mačiau tokių žvaigždžių, kurios per artimiausius 20 metų tikrai neatvažiuos į Lietuvą. Pasaulyje yra daug įdomių dalykų.

– Ar turite artimų draugų lietuviškame šou pasaulyje?

Nemėgstu europietiško, tokio eurovalkatiško, stiliaus, man patinka, kaip atrodo Holivudas.

– Žinote, kaip Kerbedis kreipiasi į Rositą Čivilytę? Mamka. Rūta Ščiogolevaitė pamato kur nors televizijoje, apsikabina: „Papka.“ Yra, ką myliu, su kuo kalbuosi. Paskutinį kartą mano tūsas buvo toks: nuėjome su Rosita į italų restoranėlį, išgėrėme brangaus šampano, skaniai pavalgėme, pakalbėjome – buvo super! Turiu tokią Lietuvoje ir Vokietijoje gyvenančią draugų kompaniją. Kartais atsiranda žmonių gyvenime, ir viskas. Bet tokių vienetai. O visi mano jaunystės draugai sėdi Los Andžele. Visko gali būti, kad ir aš, pasitraukęs į pensiją, apsigyvensiu arba ten, arba Klaipėdoje, kuri man pats gražiausias miestas Lietuvoje. Esu daug matęs: atrodo, kaip gali nepatikti Kopenhaga ar Amsterdamas, bet jie visiškai ne mano. Nemėgstu europietiško, tokio eurovalkatiško, stiliaus, man patinka, kaip atrodo Holivudas. Ten pamatysi tai, ko niekada neišvysi Europoje: apranga, žmonių elgesys, vitrinos ar muziejai – visiškai kitas ir man daugybę kartų priimtinesnis pasaulis.

– Tačiau kol kas gyvenate Panevėžyje?

– Nesakysiu, kur gyvenu. Oficialiai – ten, šalia miesto yra privačių namų rajonas. Dažniausiai ten miegu.

– Esate išsiskyręs?

– Formaliai ne. Iš tikrųjų mes iš naujo draugaujame. Daugiau ta tema nekalbėsiu – ir taip pasakiau sočiai.

– Jus lengva įžeisti?

– Jau nebe. Neapsimetinėju kultūringu frajeriu, kuris, pasiųstas kur nors toliau, sako: „Fu, kaip jūs kalbate, išeinu...“ Ką gaunu, taip ir atsakau. Bet nevadinu žmonių nei durniais, nei mužikais, nei nachalais, turiu vieną apibūdinimą – baudžiauninkai. Tame žodyje telpa daug. Beje, mano giminės prosenelis yra žymusis Rusijos imperijos inžinierius Stanislovas Kerbedis, kurio projektuotus tiltus statė Sankt Peterburge, Varšuvoje ir kitur, o mano amžinatilsį tėvas buvo pasitvirtinęs bajorišką mūsų šeimos vėliavą ir herbą.

– Bet bajorystė turbūt ne nuo popierių prasideda?

– Nežinau, mėlyno kraujo savyje nematau – raudonas, kaip ir kitų. Bet manęs tai visiškai nejaudina.

– Ar be vadybos ir stipraus užnugario mūsų šou pasaulyje galima daug nuveikti?

– Dabar jau nebe. Atėjo laikai, kai vienas lauke – ne karys. Tokie kaip aš, turintys didelės patirties, išgyventi gali, bet jeigu nori padaryti ką nors įspūdingesnio, fiziškai nebegali apžioti. Nori nenori reikia pagalbininkų. Šioje srityje jie turi būti ne atsitiktiniai žmonės, o savo reikalo meistrai. Apsišaukėlių vadybininkų, kaip ir jūsų plunksnos brolių, tiek, kiek kioskų 1992 metais.

– Išduokite paslaptį: turite žalingų įpročių?

– Na, nesu abstinentas, rūkau, bet tai man nė kiek netrukdo. Jeigu būčiau alkoholikas, būdamas tokio amžiaus jau nepadainuočiau. Dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai gali gerti iki išprotėjimo ir vis tiek koncertuoti. Aš noriu – geriu, noriu – negeriu nė lašo, nors ir pusmetį. Neturiu dėl to jokių problemų.

– Viename naujausių kūrinių dainuojate: „Už savo meilę ir klaidas mokėjau daug.“ Taip ir yra?

– Taigi man ne 20 metų! Žmogus per gyvenimą klaidų padaro ir aš savo laiku už tai daug sumokėjau. Kada nors apie tai parašysiu bestselerį. O profesinėje srityje esu gailėjęsis vieno sprendimo. Kai Lietuva tik pradėjo siekti nepriklausomybės, 1988-aisiais dalyvavau Jūrmalos festivalyje, tapau pirmuoju lietuviu, užėmusiu prizinę (trečią) vietą ir po to porą metų važinėjau į gastroles po Rusiją. Turėjau filmuotis Rusijos televizijos rengiamame „Naujametiniame žiburėlyje“, bet paskambinau ir pasakiau, kad nebeatvažiuosiu. „Na ir kvailys“, – išgirdau. Po kokių penkerių metų gailėjausi, kad atsisakiau. Laima Vaikulė nusispjovė ir susirinko milijonus. Koks skirtumas, kas ją mėgsta ir kas nemėgsta. Nemėgsta tie, kurie tiesiog neprotauja. Koks skirtumas: Rusija, Amerika, Prancūzija ar Vokietija? Iš tikrųjų reikėjo po tarnybos kariuomenėje bet kokia kaina dingti iš čia. Ir ne į Rytus, o į Vakarus – tada dar buvo ne vėlu. Galbūt kas nors būtų ir pasisekę. Dabar jau viskas. Nepaisant to, kad gerai, komfortiškai jaučiuosi ir psichologiškai, ir fiziškai. O mano buvę klasiokai žinote, kaip dabar atrodo?

– Puikiai įsivaizduoju. Kaip rūpinatės savo išvaizda?

– Niekaip, nors jau ruošiuosi pradėti. Įsivaizduokite, koks tada būsiu! Iš tikrųjų, noriu garbingai atrodyti iki savo pensijos. Neduok Dieve, pradėsiu kiaulėti ar dar kas nors atsitiks, tada pensiją teks paankstinti (Kastyčiui Kerbedžiui pensija kol kas tikrai nekvepia – artimiausi koncertai didžiausiose Lietuvos arenose suplanuoti vasario-kovo mėnesiais, red.past.).