Rimantė Kulvinskytė. Kalėdų šalis – Lietuva

Tik lietuviai iš nieko gali sukurti stebuklą. Ir tai daro ne tik kalėdiniu laikotarpiu. Pamenu, kaip tėtis iš durų skambučio sukonstravo distancinį pultelį mūsų mažajam „Šileliui“: paspaudi baltą aspirino tabletę primenantį mygtuką ir kanalas peršoka. Na, taip, nuo televizoriaus toli nenueisi – laidas trumpas, bet džiaugsmo tai neriboja. O aš pailgą siurblį „Raketa“, kuris atrodė lyg futuristinis taksų veislės šuniukas, naudojau kaip plaukų džiovintuvą ir įrankį balionams pūsti – tiesiog prisukdavau žarną prie to galo, pro kurį išeina oras...

Štai bičiulis iš Danijos džiaugėsi, kad aparatą, turėjusį kainuoti dešimt tūkstančių eurų, garažinis meistriukas pakeitė sava alternatyva, kuriai tereikėjo... seno radijo.

Tik lietuviai iš nieko gali sukurti stebuklą. Ir tai daro ne tik kalėdiniu laikotarpiu. Pamenu, kaip tėtis iš durų skambučio sukonstravo distancinį pultelį mūsų mažajam „Šileliui“.

Nežinau, ar kokie prancūzai turi posakį „Iš kirvio išvirti sriubą“, o lietuviai ne tik turi, bet ir sriubą iš to nieko verda. Ir dar kokią! Veidus skaistina grietine, plaukus švelnina actu, nunešiotus megztinius išardo ir suteikia jiems antrą – vilnonių kojinių – gyvenimą. Pradėjusi rūgti uogienė po keleto mostų virsta stebuklingo skonio pyragu, susiraičiusios plutos – duonos gira.

Vos keliuose kolektyvinio sodo aruose močiutės užaugina daržovių visai giminei ir dar dalį turgeliuose parduoda. O mamos kuria aukštąją kalėdinių žiburėlių madą iš visko, ką užsieniečiai vadina „rūšiuojamomis šiukšlėmis“.

Apie orą net nekalbu! Anądien draugas pajuokavo, kad lietuviams turėtų būti skiriama Nobelio premija už tai, kad ištveria lapkričio ir kovo darganas bei tamsą. Mes džiaugiamės, kai pliaupia lietus, dalijamės snieguotomis nuotraukomis, netveriame savame kailyje, kai iš už debesies pasirodo saulė.

Mūsų sporto salės užaugina čempionus, o kaimeliai – pasaulinio garso modelius ir genijus. Mūsų šalį trypė didžiausi karai ir negandos, bet mes vis dar ESAME ir, daugelio užsieniečių nuostabai, turime savo kalbą! Mes kuriame Kalėdas kiekviename žingsnyje!

Tad, Mielas Kalėdų Seneli, kai šventą naktį įsiropši pro kaminą, nepamiršk atnešti dar daugiau dienų, per kurias norėtųsi važiuoti atsidarius mašinos langus ir visa gerkle plėšti Povilaitį. Pridėk dar kelias dešimtis apkabinimų, kuriuos kartais pamirštame. Kaip ir žodžius „aš tave myliu“, kurie taip nedrąsiai tariami tėvams, broliams ir sesėms. Prie viso to būtų neblogai daugiau naktų, kai užmiegame baltoje, gurgždančioje patalynėje, rytų, kai pusryčiaujame lovoje nesibaimindami trupinių ir tūkstantąjį kartą žiūrime „Vienas namuose“, popiečių, kai valgome prinokusius, kvepiančius pomidorus su juoda duona ir druska ir skaitome knygas, kurios užima kvapą. Pageidaučiau ir smagių kelionių, įkvepiančių pažinčių, nutrūktgalviškų nuotykių, apie kuriuos vėliau pasakotume taip emocingai, kaip tai daro italai. Tiesa, jei dar liko, į maišą įsimesk lašiukų sąžinei nuraminti, jų reikia, kad neatšauktum vakarienės su draugais, nes, matai, namai netvarkingi, ir kad viršvalandžius darbe palaimingai iškeistum į gerą koncertą. Žinau, kad visų piktų komentarų iš interneto portalų neištrinsi, bet gal pavyktų ištrinti klausimą „O kas, jeigu?“, kad bent retkarčiais galėtume daryti negalvodami, nebijodami, nestabdydami: nemiegoti visą sekmadienio naktį – kas, kad pirmadienis pilnas susitikimų?! Gal yra saldainių, kurie padrąsintų nudažyti kambarį lygiai tokia pat spalva, kokios dabar yra dangus, išmokti kepti „Napoleoną“, paskambinti pirmajai meilei, nusikirpti plaukus, įlįsti į trumpiausią suknelę ar imti mokytis fechtavimo? Padovanok, prašau, mums spragsinčių, blizgančių, švytinčių dienų, kai nutinka tiek, kiek nenutinka per metus, kai atsigulus į lovą kūnas dega iš nuovargio, o veide švyti palaiminga šypsena – nes tiek visko padaryta. Padovanok mums daugiau atjautos, daugiau supratimo ir dar daugiau vienybės, kad Dievas, stebėdamas mus kasdien, nenustotų iš pasitenkinimo trinti delnais, kad sukūrė Marijos Žemę.