Rimantė Kulvinskytė. Malda pavasariui

– Mamyt, paskubėk – permirksim iki paskutinio lašo! – pyktelėjau ant lėtu žingsniu einančios mamos. Ji dėjo koją už kojos, o veidas buvo užverstas į dangų. Net akių neužmerkė – lyg leisdama lietui gertis tiesiai į sielą.

– Tai – pumpurų lietus, – šypsojosi mano susiraukusiai minai.

– Iš kur žinai?

– Pamatysi. Po tokio lietaus viskas sužaliuoja. Jis net kvepia kitaip.

Išties lietus kvepėjo šylančia žeme, tirpstančiu ledu, kvepėjo akmenimis ir medžių kamienais. Tas lietus buvo tarsi malda pavasariui. Nuplaunanti, atgaivinanti, atnaujinanti, kurianti ir statanti. Malda už visus tuos tiltus iš pagaliukų, kuriuos tiesdavome per nesibaigiančius tirpsmo upelius pievose, ant kelių, pernykšte žole nuklotų pakalnių. Malda už tuose upeliuose sušalusias rankas. Ir tos raudonos dilgčiojančios plaštakos, palyginus su džiaugsmu būti be pirštinių, buvo niekis! Tos raudonos rankos su gaivališka jėga lauždavo karklus paupyje ir merkdavo į vazą. Tos rankos rinkdavo pumpurus ir godžiai dėdavo į burną. Tos rankos kėlė inkilus, į žemę kišo sėklas ir grėbė kartu su mumis žiemą pergyvenusius lapus. Kuo lapų krūvos buvo didesnės, tuo mes – nuogesni. Išsiplikinę iki trumpų rankovių girdėdavom, kaip mama, iškišusi galvą pro langą, šaukia: „Apsirenk, dar perpūs.“ O mums, lyg pavasario vėjui, būdavo nė motais.

Koks geras jausmas būti gyvam po žydinčiom vyšniom! Koks geras jausmas vakarais kvepėti purvu! Koks geras jausmas, kai vienintelis rūpestis – kur būti laimingam.

Mes melsdavom saulės neilginti šešėlių, vydavomės ją, o pasiviję atsukdavom veidus ir užmerkdavom akis, kol ji tūkstančiais pirštų braukdavo per plaukus. Melsdavom trijų perkūnijų, kad galėtume gultis ant žemės, ir, nesulaukę jų, krisdavom kryžium ant šlapios žolės skaičiuoti parskrendančių paukščių. Juokdamiesi rinkdavom vardus tam žąsinui ar antinui, kuris skrenda trikampio viršūnėlėj: Stipruolis Petras, Ilgakaklis Jonas... Melsdavom balų, kad galėtume matuoti, kieno guminiai giliau brenda. O po to melsdavom, kad balos išdžiūtų, ir kieman išsiraitydavo virvutės, išbumbsėdavo kamuoliai, išsiridendavo lankai ir išsitempdavo gumytė, kurią šokinėdami tikriausiai juokindavome aplinkinių kūdrų varles.

Mes melsdavom, kad pamokos baigtųsi greičiau, ir, rankoje spausdami suglamžytą raštelį su negrabiai įrašyta susitikimo vieta, skubėdavome į pasimatymą. Melsdavome, kad nepasakytume nieko kvailo ir pirmo bučinio metu nė vienas nesuprastų, kad iš tikrųjų nemoka bučiuotis. Melsdavomės, kad tie paukščiai krūmuose nenustotų čirpavę ir pinigai būtų kišenėje tuomet, kai išgirsi gegutę. Melsdavome, kad rankoje spaudžiamos žibutės ir plukės nenuvystų, iki kol parneši mamai. O vėliau, pražydus pakalnutėms, tyliai Dievo prašydavome laiptinės tarpdury nesutikti piktosios kaimynės, kuri bardavo už nuskintus žiedus, – bet kaip gali į namus neparsinešti tokio kvapo?! Tas pavasario kvapas! Buteliukas, pripildytas bičių dūzgesio, soduose deginamų laužų, ariamos žemės, šiek tiek vasaros, dar šiek tiek žiemos ir 130 skirtingų vėjų! Koks geras jausmas būti gyvam po žydinčiom vyšniom! Koks geras jausmas vakarais kvepėti purvu! Koks geras jausmas, kai vienintelis rūpestis – kur būti laimingam.

Plaukuose – ne gėlės, o ištisos girios. Po kojomis – ne žemė, o gyvi, šiugždantys, šlamantys, judantys, zvimbiantys patalai. Plaučiuose – ne oras, tik viltys, svajonės, norai ir meilė. O galva – tuščia tuščia, tik akys šypsosi. Žemė – lyg vaikas, deklamuojantis eilėraščius.

Ir aš šiandien meldžiu už tą pumpurų lietų kiekvienam iš jūsų. Už žodžius, kurie įkvepia pražysti. Už nuplautus sielos akmenis. Už tame lietuje tirpstančias, per žiemą ledu padengtas širdis. Už visas nuo pečių nuplaunamas nuoskaudas ir rūpesčius. Už lietaus išklotas balas ir balutes, kuriose, pamatę savo atspindį, galėtume nusišypsoti. Kiekvienam mūsų reikia pumpurų lietaus. Kiekvienas mūsų turi savo maldą pavasariui.