Rimantė Kulvinskytė. Nepaprastai paprastas

– Na, ir kaip sraigės? – paklausė viena daili ponia, man besišluostant sviestuotas lūpas.

– Puikios! Bet žinot ką, valgiau ir galvojau, kaip norėčiau šaltibarščių su keptomis bulvėmis! – atsidusau ir kaipmat susinepatoginau, mat viskas, kas buvo po „bet“, turėjo, bent jau iš mandagumo, likti neištarta. Akimirką stojo nejauki tyla.

– Žinot, aš irgi neatsisakyčiau šaltibarščių! – nusikvatojo moteris, o jai viena per kitą ėmė antrinti ir kitos šalia stovinčios damos.

Juoda duona, aptepta taukais. Gogelmogel. „Gaidelis“ su sviestu. Rabarbarai, bakstelti į cukrų. Agurkai su medum. Bulvės, keptos lauže, – šiam reikalui vasarą kaime net druskos kišenėse visad nešiodavaus. Prisipažinkit, prisiminus tuos kulinarinius šedevrus iš dviejų ingredientų kyla šypsena. Apie tai aš ir kalbu – džiaugsmą paprastuose dalykuose. Buvau jį gerokai primiršusi, bet su Lunos atėjimu viskas pasikeitė. Tie dideli mažo žmogaus džiaugsmai tapo dar didesniais mano. Kad ir šaltas šulinio vanduo po ilgo pasivaikščiojimo.

– Aaaaarrrhhh, – iš malonumo atsigėrusi garsiai suriaumoja Luna, ir aš juokiuos, nes suprantu, kad per metus socialinės dresūros ir etiketo taisyklių tą pirmo gurkšnio dejonę esu kažkur giliai paslėpusi.

Tikrasis džiaugsmas yra vos išėjus iš pobūvio nusiauti batelius ir pėdinti basai, dailią suknelę iškeisti į nutįsusį megztinį, o netvarkingoms garbanoms leisti ilsėtis ant pečių.

Minu dviratį per lietaus nulytą Naująją Akmenę. Saulė jau pavargusi, nesimiega tik paukščiams. Pakelėse svyra nuo lašų apsunkusios bijūnų ir rožių galvos, medumi varva liepos. O kvepia! Kvėpiu visa krūtine ir vis tiek norisi jos dvigubai didesnės – kad visi žiedai į plaučius sutilptų! O jei važiuočiau kabrioletu? Taip, malonumo būtų, bet kvapų – mažiau.

Kaip ir su aukštakulniais. Smagu į juos įsispirti – iškart prieš veidrodį palengvėji kokiais penkiais kilogramais. O jei dar kokią pilvą įtraukiančią suknelę užsitempi, į tvirtą kuodą sukeli kasas... džiaugsmas akims! Kokiai valandai. Nes tikrasis džiaugsmas yra vos išėjus iš pobūvio nusiauti batelius ir pėdinti basai, dailią suknelę iškeisti į nutįsusį megztinį, o netvarkingoms garbanoms leisti ilsėtis ant pečių.

Ir rūmų nereikia, jei šalia – žmonės, kurie tau meilę dovanoja kasdien. Ne daiktais, o rūpesčiu. Kaskart, kai randu tėtės įjungtą krautis mano telefoną, suprantu, kad tai meilė. Kaip ir kava į lovą. Kaip žiemą vyro nuvalytas automobilis. Kaip ir draugės leidimas tau pirmai perversti žurnalą. Kaip mamos spintelėje paslėpta chalva: paslėpta, kad neviliotų, bet vis tiek nupirkta, nes ji žino, kad vidury nakties būtent jos užsimanysi.

Mums norisi kelionių, bet laimingiausi jaučiamės grįžę namo. Žavimės liofilizuotais desertais, skendinčiais azoto garuose, bet tikrasis godulys apima vyšnias skinant tiesiai į burną. Mums norisi protingų pokalbių, bet nėra didesnės palaimos už tylėjimą susikibus. Krykštaujam gavusios prabangų vėrinį, bet su didžiausiu švelnumu prisimename ne tai, o kaip JIS pirmąkart ėjo tau pirkti higieninių įklotų. Einame į operą, bet su jauduliu kažkodėl prisimename ne tai, o vakarą, kai dviese iš butelio gėrėme pigų marmalą Neries krantinėje ir kalbėjomės apie paauglystės nuodėmes. Prabangą sukuria meilė. O ypatingais dalykus paverčia paprastumas.

Vasara – pats tinkamiausias metas švęsti paprastumą. Pamiršti makiažą, plaukus šukuoti vėju. Batus iškeisti į šlepetes arba žolei leisti per basas pėdas sugerti visus apniukusių dienų likučius. Valgyti viską tiesiai iš daržo, nuo medžių ir krūmų. Bėgti, vytis, žaisti, lipti, kristi, suptis taip aukštai, kad matytum, kur prasideda vaivorykštė. Degintis nuogam, maudytis nuogam, pamiršti kaukes, prisiminti draugus ir tai, už ką juos mylite. Kurti laužus, kurti eiles, kurti prisiminimus. Gulėti ant žolės, stebėti vabalus, debesis, vandens raibuliavimą ir medžių lapų mirgėjimą. Skinti laukų gėles, ieškoti gražiausio akmenėlio, statyti aukščiausias smėlio pilis.

Prisiminkite save šešiametį. Vasara – pats tinkamiausias metas sugrįžti į jo kūną, kur maži dalykai užima didžiausią vietą širdyje.