„Tikrai ne prie prabangaus raudonmedžio rašomojo stalo, o pievoje netoli namų“, – pasakoja. Būsimas poetas Vytautas Sirijos Gira gimė Vilniuje, tačiau jaunystė prabėgo Kaune – tėvai su vienturčiu aštuonmečiu sūnumi persikėlė į Laikinąją sostinę 1919-aisiais, Vilnių užėmus lenkams. Vytautas baigė Jėzuitų gimnaziją ir išleido pirmąją eilėraščių knygą „Golas į ateitį“ (1931). „Tėvas yra pasakojęs, kad jam buvo sunku apsispręsti – rašyti knygas ar studijuoti mediciną. Jaunystėje ypač daug kūrė, išleido keletą eilėraščių knygų. Galbūt viliojo ir bohemiškas menininko gyvenimas. Visgi nugalėjo pareiga“, – sako rašytojo sūnus.
Pasirinktas medicinos studijas Vytauto Didžiojo universitete kuriam laikui nutraukė karas, Vytautas Sirijos Gira jas tęsė po karo jau Vilniuje. Pediatro specialybę įgijo tik būdamas 36-erių. „Tėvas dirbo vaikų ligoninėje Žvėryne, Vytauto gatvės gale, visai netoli namų, – prisimena rašytojo dukra. – Sovietmečiu tokia rotacija buvo: pirmarūšiai medikai ar rašytojai butus gaudavo tuometiniame Lenino, dabar Gedimino, prospekte.
Žvėryne, senuose namuose, kūrėsi paprastesnės šeimos. Bet mums, vaikams, augti Žvėryne buvo labai smagu: lakstydavome prie upės, draugavome su gretimo namo gyventojais – Rusų dramos teatro aktoriais. Jų net tikrų vardų nežinojome – personažų vardais šaukdavome. Buvo toks Dėdė Vania, turėjo senbernarę Laimą – žiemą, įkinkyta į rogutes, ji vežiodavo mus po sniegą.“