„Rūsio“ aktorė Jurga Šeduikytė – apie iššūkius, baimes ir darbą su Mariumi Jampolskiu

Savo debiutą kine ji vadina sėkmingu. Sėkme džiaugiasi ir filmo režisierius Ričardas Matačius, prodiuseris Almantas Dulkys. Pasak jų, sudėtingą Ievos vaidmenį atlikusi Jurga lūkesčius išpildė su kaupu ir nė kiek neatsiliko nuo drauge su ja pagrindinį vaidmenį kūrusiam Mariui Jampolskiui.

Lietuvos kino ekranus „Rūsys“ pasieks jau kitą savaitę, dienos šviesą filmas išvys spalio 24-ąją. Likus paskutinėms dienoms iki premjeros, Žmonės.lt pakalbino Jurgą apie filmavimo užkulisius, kuriuose buvo visko – ir baimės, ir iššūkių, ir paklydimų tarp realaus ir išgalvoto pasaulio.

Filmo žanras – gana neįprastas, o ir ne visiems veikiausiai priimtinas. Kokia buvo pirma jūsų reakcija, kai sužinojote, kad vaidinsite siaubo filme?

Oi, aš visa tai priėmiau su dideliu entuziazmu. Kai sužinojau, kad filmą režisuos Ričardas, iškart supratau – noriu vaidinti, nes ten – mano vieta (Juokiasi). Jau anksčiau teko dirbti su Ričardu. Manau, apie daugelį dalykų mes mąstome panašiai. Mane labai intrigavo ir tai, kad filmas – psichologinis ir jame analizuojami žmonių santykiai. Čia nėra tas siaubo filmas, kur gąsdinama tiesiogiai. „Rūsiui“ nereikia klijuoti šios etiketės.

Ar filmavimo aikštelėje jautėtės savimi? Vaidmuo jums buvo artimas, o gal teko perlipti per save, morališkai nusiteikti tam tikroms scenoms?

Atėjusi į filmavimo aikštelę iškart paklausiau režisieriaus, ar jis nori, kad vaidinčiau, ar kad būčiau savimi. Sakė būti savimi (juokiasi). Supratau, kad tuos dalykus turiu išgyventi, įsijausti į herojės gyvenimą. Apskritai manau, kad labai svarbu kuo daugiau šnekėtis su režisieriumi, išsiaiškinti jo lūkesčius. Antraip prasideda interpretacijos, o jei kas supranta kitaip nei tu, atsiranda nusivylimas, imi kompleksuoti, kad kažko nesugebi įgyvendinti.

Man reikėjo padirbėti su savimi, kad įsijausčiau į Ievos vaidmenį. Galiausiai po kelių dienų režisierius man sako: „Žinai, Jurga, tavo viduje jau sėdi.“ Klausiu, kas sėdi? O jis man – Ieva sėdi.

Viena sunkesnių scenų buvo, kai man teko vaidinti, jog sergu sunkia liga, reikėjo vaidinti priepuolius, springti, kosėti, dusti. Imituoti tai buvo gana sunku.

Kas buvo sunkiausia filmuojant juostą?

Gal ne tiek sunku, kiek keista buvo nevertinti savęs. Visuomet buvau labai savikritiška, tačiau šįkart filmavimo aikštelėje supratau: jei imsiu sau taikyti tam tikrus šablonus – nuvertinsiu save. Vadinasi, negalėsiu susikaupti. Visą laiką tam tikra prasme kovojau su savimi ir stengiausi apie tai negalvoti. Prisipažinsiu, lengva nebuvo. Nusprendžiau šimtu procentų atsiduoti režisieriaus valiai ir įgyvendinti visus jo sumanymus.

Ar tarp jūsų ir jūsų herojės Ievos yra kas nors bendro?

Visas scenarijus man labai artimas. Tikiu, kad kiekviename iš mūsų gyvena tam tikri demonai. Kad kiekvienas žmogus išgyvena vidaus ir išorės kovą, pakliūna į nepatogią situaciją, iš kurios tenka vaduotis. Filme ima ryškėti žmonių santykiai ir kiekvienam iš herojų tenka „tvarkytis“ su savo demoniukais. Manau, esu tą ne kartą patyrusi ir realiame gyvenime.

Kaip manote, ar siaubo žanras kine apskritai yra priimtinas lietuviams? Ar žiūrovai supras filmą?

Sunku pasakyti, bet labai tikiuosi. Apskritai manau, kad lietuvių tauta – giliai kapstanti, kad jiems patinka filmai su gilesne potekste ir noras vaikščioti vien tik į pigias komedijas nėra būdingas. Esu už tai, kad žmonės palaikytų savo šalies kiną. Juolab kad čia nėra gąsdinančių scenų. Tai juosta apie meilę. Tiesiog padaryta atsargiai, o jos gale paliekamas klaustukas.

Jums teko vaidinti ir teatre. Kokius skirtumus įžvelgiate tarp teatro ir kino vaidybos?

Tai du atskiri pasauliai. O tie, kas sako, kad kinas ir teatras nesiskiria – labai klysta. Teatre turi siųsti energiją taip, kad ją pajustų ir sėdintys paskutinėje eilėje. Kine to, ginkdie, negalima daryti. Jei imsi vaidinti – tai bus melas, viską reikia išgyventi vidumi. Kitaip tariant, nors puodas verda, apie tai turi išduoti tik garas pro dangčio skylutę. Teatre reikia būti ekstravertu, o kine – priešingai, intravertu.

Kuo priimtiniau būti jums? Save laikote daugiau ekstraverte ar intraverte?

Gal labiau intraverte. Filmuojant „Rūsį“ to reikėjo, daug dalykų man buvo priimtini ir suprantami. Intravertai visą savo gyvenimą paskiria tam, kad taptų bent šiek tiek ekstravertiškais. Kita vertus, turiu didelį poreikį bendrauti su žmonėmis, todėl stengiuosi tiek vienur, tiek kitur rasti sau kažką artimo. Esu įsitikinusi, kad tik atrasdamas save iš skirtingų pusių, gali pasiekti visumą – tapti atviru, tačiau sugebančiu susikaupti vienatvėje žmogumi.

Kaip vertinate darbą su Mariumi Jampolskiu? Kokiomis akimis jį pamatėte?

Iki „Rūsio“ man su juo dirbti neteko, todėl nelabai turiu su kuo palyginti. Marius – labai šiltas žmogus, geras kino partneris. Su juo kalbėdavomės apie daugybę dalykų, kiną, muziką. Būdavo, kad nuomonės išsiskirdavo, įsiveldavome į diskusijas, susiginčydavome, paskui būdavo sunku dirbti. Reikėjo laiko, kad išmoktume bendrauti tarpusavyje. Be to, kine aš naujokė, viskas buvo lyg ant balto popieriaus lapo. Mokiausi ne tik vaidinti, bet ir per daug neįsijausti į tam tikras būsenas, iš kurių paskui buvo ne taip paprasta išeiti.

Filmas paveikė psichologiškai?

Net nežinau. Gal šiek tiek ir paveikė. Kai grįždavau iš filmavimo aikštelės, suprasdavau, kad visi artimi žmonės gyvena visai kitame kontekste. Todėl reikdavo „grįžti“ ir iš paties filmo, nors mintys dar skrajodavo jame. Tikiuosi, kad liekamieji reiškiniai nebus dideli (juokiasi). Kita vertus, esu dėkinga tiek kūrybinei komandai, tiek vyrui Vidui – džiaugiuosi, kad jie man davė visišką kūrybinę laisvę. Vidas dar prieš filmavimą sakė – jei sutinku vaidinti, turiu tai daryti visa koja. Jei jaučiu, kad einu tik puse – geriau neiti visai. Manau, kad išėjau dviem kojomis.

Dar kartą sutiktumėte ryžtis panašiam projektui? Sutiktumėte vaidinti siaubo filme ir filme apskritai?

Nuo vaikystės svajojau vaidinti kine, tačiau buvau gana kompleksuota. Darbas „Rūsyje“ man suteikė daug teigiamų emocijų. Šiandien suprantu, kad nieko nekeisčiau, kad ir kaip ten bebūtų. Norėčiau, kad tai nebūtų paskutinis filmas, kuriame vaidinu. O šiaip tai tikiu, kad jei ką nors darai teisingai, jei darai iš visos širdies – visas pasaulis tau padeda (šypsosi).