Rusų režisierius Aleksandras Sokurovas: „Kūrybine prasme Tėvynėje esu svetimas“

– Naujausio jūsų kūrinio herojus – Prancūzijos simbolis Luvro muziejus. Pusantros valandos prikaustote žiūrovą, nors ekrane pasakojama ne meilės istorija, o viso labo muziejaus.

– Patikslinčiau: Luvras yra net ne Prancūzijos, o visos Europos simbolis. Pats esu europietis iki kaulų smegenų ir labai jautriai išgyvenu kiekvieną Senojo žemyno įvykį. O meilė ir aistra muziejams augo labai palengva. Šiandien su švelniu pavydu stebiu Sankt Peterburgo moksleivius: jie turi visas galimybes lankyti begalę parodų, studijuoti visą Ermitažo lobyną. Man tokie dalykai vaikystėje atrodė kaip nepažįstamas pasaulis ir nesuvokiamas stebuklas, nes augau Rusijos glūdumoje – Podorvichos kaime, Irkutsko srityje. Kadangi tėvas buvo sovietų kariškis, gyvenamoji vieta nuolat keitėsi. Beje, to Sibiro kaimo, kuriame gimiau, šiandien jau nebėra – jis giliai po vandeniu, apsemtas nuo tada, kai tame regione buvo pastatyta hidroelektrinė, o žmonės iškeldinti į kitus kraštus. Sako, plaukiantys valtimis ir šiandien mato dugne panirusius namų griuvėsius. Kažkas pasiūlė statyti filmą apie tai, bet man ši tema pernelyg jautri, kita vertus, ne apie viską tuos filmus reikia kurti, o gal ir išvis jų nereikia kurti – tai pats kenksmingiausias ir pats laikiniausias menas iš visų menų.

Kai tėvas, būdamas septyniolikos, išėjo į Antrojo pasaulinio karo frontą ir grįžo fiziškai ir dvasiškai suluošintas, visą gyvenimą negalėjo žiūrėti vaidybinių filmų apie karą – ne todėl, kad šie sužadindavo dramatiškas akimirkas, o dėl to, kad tai, ką matė ekrane, jį erzino, nes tas vaizdas tebuvo tik karo parodija: ir degantys tankai, ir pašauto žmogaus riksmas... Iki šiol manau, kad kurti ir romantizuoti mirtį ekrane – pats niekingiausias režisieriaus darbas. Kaip ir kalti karstus Ermitažo rūsiuose per Leningrado blokadą. Kai rekomenduotas savo mokytojo Andrejaus Tarkovskio atvykau dirbti į „Lenfilm“ kino studiją, pirmieji mano žingsniai šiame mieste buvo į Ermitažą. Būtent tada sužinojau, kad muziejaus rūsiuose buvo kalami karstai, beje, niekam nereikalingi, nes per blokadą žmonės buvo taip išsekę nuo bado, kad neturėjo jėgų vieni kitų laidoti. Ermitažas iki šiol man pati brangiausia Rusijos vieta – kaip namai, kaip šventykla, kaip gyvenimo universitetas. Niekaip negaliu suprasti šios milžiniškos erdvės fenomeno: kaip buvo įmanoma joje sukaupti šitiek pačių vertingiausių pasaulio šedevrų.

Reikėjo ištisų metų, kad daugiau ar mažiau susipažinčiau su Ermitažo ekspozicijomis. Savo bendraamžiams iš Rusijos didmiesčių turbūt atrodžiau keistuolis provincialas, kuris labiau nei „The Beatles“ mėgo klasikinę muziką ir lankydavosi koncertuose filharmonijoje. Rusai visada turėjo ir turi aistrą ką nors kopijuoti: Londono parduotuvių vitrinas, prancūzų kulinarijos šedevrus, Romos architektūrą – tai, ko nėra jų krašte. O kas yra? Literatūra ir muzika: Tolstojus, Čechovas, Dostojevskis, Solženycinas, Glinka ir Musorgskis. Aistrą muzikai perėmiau iš motinos, kuri visą gyvenimą dirbo sekretore mašininke (gimiau girdėdamas stuksenamos rašomosios mašinėlės garsus) ir buvo didelė operų gerbėja bei žinovė.

– Režisierius Andrejus Tarkovskis jums buvo daugiau nei mokytojas ir profesinis autoritetas: jo garbei esate sukūręs dokumentinę juostą „Maskvos elegija“.

– Kelią skyniausi pats, neturėdamas jokio užnugario ir įtakingų veikėjų pagalbos. Išgyvenau tikrą natūralią kovą dėl būvio. Tiesą pasakius, galėjau jos ir nelaimėti. Net neįsivaizduoju, kad galėčiau kaip kiti bendrakursiai pasigirti, jog mūsų namuose būtų lankęsi, pavyzdžiui, Ana Achmatova ar Dmitrijus Šostakovičius. Patikėkite, tokios asmenybės smalsiems ir imliems pažinti pasaulį vaikams neretai pasufleruoja būsimo gyvenimo orientyrus.

Pirmasis mano filmas „Vienišas žmogaus balsas“ sukėlė didelę uolių sovietų valdžiai lojalių kino kritikų reakciją ir man po ketvirto kurso teko eksternu laikyti egzaminus, ir atsisveikinti su Maskvos kinematografijos universitetu (VGIK). Buvo pasiūlytos dvi kryptys – Kazanės dokumentinių filmų studija arba... kelionė į Tolimuosius Rytus. Tuo apsisprendimo ir pasirinkimo periodu gyvenimą pakoregavo autoritetinga ranka: pažiūrėjęs debiutinį filmą, Andrejus Tarkovskis ėmė taip mane liaupsinti, kad darėsi net nejauku. Pats jutau, kad jauno žmogaus negalima taip pergirti, tai baisi meškos paslauga. Juolab kad ir pats realizuotu darbu nebuvau iki galo patenkintas, nes jis atrodė toli nuo tikrojo sumanymo. Tik vėliau, laikui bėgant, supratau, kad distancija tarp idėjos ir jos įgyvendinimo visada neišvengiama, o kad ji gali kada nors išnykti – viso labo iliuzija. Ji būtina, kad eitum į priekį neprarasdamas gylio – bent jau tokio, kurį tau siūlo gyvenimiška patirtis ir įgimta intuicija. Taigi, Tarkovskio dėka atsidūriau kino studijoje „Lenfilm“. Mudu siejo didelė meilė Leningradui, dabartiniam Sankt Peterburgui. Beje, apie šį miestą šiandien sakoma: jei gatvėse išgirsite signalizuojančius automobilių vairuotojus, žinokite, jie – ne vietiniai, tai svečiai iš Maskvos (juokiasi).

Niekada nepamiršiu pasivaikščiojimo su Andrejumi Tarkovskiu po naktinį Leningradą: Nevos prospektas, Petropavlovsko tvirtovė, Ermitažas, Mojkos krantinė, čia pat – namas, kurio viename iš butų paskutinius metus gyveno Aleksandras Puškinas... Žiūriu į poeto portretą ir mąstau: „Mirtis dvikovoje tau neturėjo būti baisi, nes viską gyvenime padarei...“ Tą vakarą man buvo taip gera – ir ne todėl, kad šalia – profesinis autoritetas, o dėl to, kad buvau su be galo mielu žmogumi, jį be galo mylėjau kaip žmogų. „Pastatykite apie Puškiną filmą – jūs tai galite“, – išgirdau iš metro lūpų ir iki šiol tie žodžiai jaudina... Ne, tokio filmo nesukūriau. Ir, matyt, tik todėl, kad tai buvo ne mano idėja. Niekada nenorėjau būti Tarkovskio mokinys ar, kaip daug kas lygina, idėjų tęsėjas. Jis mokė, kad į save žvelgčiau iš išorės, tarsi kitų akimis, kaip Dostojevskio herojai, o aš iš natūros labiau čechoviškas – man rūpi save matyti iš vidaus. Nors už Tarkovskį buvau pora dešimtmečių jaunesnis, jo ankstyva mirtis liko didžiausia mano gyvenimo netektis. Šiandien daug kas klausia, kurį jo filmą pasiimčiau į negyvenamą salą, ir visada tenka daryti ilgą pauzę... Na, ne „Soliarį“, na, ne „Andrejų Rubliovą“... Greičiausiai – „Ivano vaikystę“.

– Esate drąsiai pareiškęs, kad kinas niekada jūsų nejaudino ir niekada jo nelaikėte vertybe.

– Šiuo požiūriu mano mintys ir jausmai labai paradoksalūs: sakytumėte, niekinu tai, ką pats kuriu? Į kino teatrą einu labai labai retai. Net ir primygtinai kviečiamas, randu dešimtis priežasčių atsisakyti, o savo profesijai esu atsidavęs visu šimtu procentų, jai paaukojau asmeninį gyvenimą. Mane sujaudinti ir sugraudinti gali ne tiek ekrane rodoma istorija, kiek didžiavimasis žmogumi, kuris tą filmą sukūrė. Taip, pavyzdžiui, nutiko, kai žiūrėjau dvi danų režisieriaus Larso von Triero juostas – „Prieš bangas“ ir „Šokėja tamsoje“. Buvau apimtas ekstazės. Gaila, kad paskutiniai šio genialaus meistro darbai prarado gilumą, bet dėl to jo nesmerkiu: kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų pakilimų ir nuokalnių. O rusų režisierė Kira Muratova? Nors moterų pasaulis man nesuprantamas ir nepažįstamas (esu įsitikinęs, kad vyrams to nelemta patirti, kaip ir moterims pažinti vyrų), tačiau negaliu nevertinti jos talento.

Nepastačiau nė vienos juostos, dėl kurios būtų gėda, kuri būtų patyrusi fiasko kino festivaliuose, nesiėmiau tokių darbų, dėl kurių būtų tekę daryti kompromisų su sąžine.

Nepastačiau nė vienos juostos, dėl kurios būtų gėda, kuri būtų patyrusi fiasko kino festivaliuose, nesiėmiau tokių darbų, dėl kurių būtų tekę daryti kompromisų su sąžine. Buvo filmų, kurie iki Michailo Gorbačiovo perestroikos gulėjo lentynose, tačiau ir jie sulaukė savo dienų. Dažniausiai išsiverčiu su minimaliu biudžetu, todėl netenka įsipareigoti tam tikroms verslo ir finansų struktūroms. Nors šiaip kino režisierius visada turi begalę įsipareigojimų – žiūrovams, aktoriams, prodiusuojančioms kompanijoms. Tokios rūšies atsakomybė visada mane slegia, nepaisant to, kad žinau, jog visų lūkesčių išpildyti neįmanoma. Veikia dar ir mano prigimtinis bruožas – niekada nesiskolinti, kad ir kas nutiktų: ar badaučiau, ar kentėčiau. Vyras privalo taip tvarkyti savo gyvenimą, kad niekada niekam neliktų skolingas.

Tiesa, buvo vienintelis atvejis, kai teko prašyti Rusijos vyriausybės pagalbos ir kreiptis į šalies prezidentą Vladimirą Putiną, vykti į jo vasaros rezidenciją. Prieš penkerius metus, įpusėję filmuoti „Faustą“, patekome į finansų krizę. Užsimota plačiau, biudžetas milžiniškas ir jokių išeičių. Vėliau prezidentas priekaištavo, kodėl filmas ne rusų kalba. Tačiau šiuo atžvilgiu esu labai principingas: ekranizuodamas kūrinį, visada renkuosi tą kalbą, kuria jis parašytas. Kokia dar kalba galima įsivaizduoti statomą vokiečių klasiką, ypač Johanną Wolfgangą von Goethe, jei ne vokiečių? Ir vis dėlto kinas, palyginti su literatūra, daile ir muzika, yra antrarūšis menas. Man neįdomi net jo aplinka, stengiuosi vengti būti kinematografų bendruomenėje. Išskyrus tai, ką kuria mano studentai, kitų darbais pernelyg nesidomiu. Nūnai aišku: tik dokumentinė juosta išlaiko ilgaamžiškumo cenzą – meninis filmas yra vienadienis, o kad jį sukurtum, reikalingos milžiniškos lėšos. Traškučių efektas – pinigai į vėją. Taigi, pasirinkau tokią profesiją, kuri nuolat kelia prieštaravimų.

– Ką jums reiškia būti rusu Europoje ir europiečiu Rusijoje?

– Dvilypė emocija: geriausiai jaučiuosi su savo bičiuliais Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, tačiau atsiskyręs nuo jų draugijos Vakaruose esu svetimas; niekada nesitikėjau, kad sulauksiu populiarumo, pavyzdžiui, Brazilijoje – ten išleista net mano knyga, bet Lotynų amerikiečių gyvensena – ne man: jie nutolę nuo europietiško auklėjimo, net nepasigestų mūsų Senojo žemyno, jei šis staiga imtų ir pradingtų. Atvirai pasakius, net lenkų kilmės popiežius Jonas Paulius II mentalitetu ir širdimi buvo artimesnis už popiežių Pranciškų, kilusį iš Argentinos. Nežinau, kodėl, tačiau taip jaučiu. Maskva – irgi ne mano miestas: per daug pasipūtimo, per daug agresijos, per daug amerikietiškai rusiškos televizinės komercijos.

Didysis paradoksas: sovietinės cenzūros laikais kurti buvo lengviau, turėjau daugiau vidinės laisvės nei šiandien, kai tenka įtikti vartotojiškos visuomenės suformuotam vidutinybių skoniui.

Tėvynėje mano filmais labiausiai domisi Sankt Peterburgo žmonės, kituose regionuose jie beveik nežinomi; negana to, beveik visi pastarųjų metų filmai statyti ne Rusijoje ir ne rusų kalba. Taigi, kūrybine prasme Tėvynėje esu svetimas. Bet ir Kanų festivalyje, kurio varžybinę atmosferą įaitrina konjunktūra, nesu savas: rusas. Iš čia ir didysis paradoksas: sovietinės cenzūros laikais kurti buvo lengviau, turėjau daugiau vidinės laisvės nei šiandien, kai tenka įtikti vartotojiškos visuomenės suformuotam vidutinybių skoniui. Iš prigimties esu visiškas individualistas, linkęs atsakyti tik už tai, ką pats padarau ir ko nepadarau. O tai, kad man daugiau ar mažiau sekasi, lemia šalia dirbantys bendrai idėjai atsidavę ir materialiam komfortui nereiklūs žmonės. Štai, pavyzdžiui, prancūzų operatorius Bruno Delbonnelis – bendramintis, kokių reta (su juo kūriau ir „Faustą“, ir „Frankofoniją“), skvarbaus mąstymo, neišdidus; nors kino apdovanojimai jam galėtų leisti nenusiimti karūnos, tačiau Sorbonos filosofijos absolventui tokie dalykai nebūdingi. Deja, panašių žmonių mano dievinamoje Europoje vis mažiau ir mažiau.

Antai bendraujant su vokiečių intelektualais (jei šie – ne literatai) vis sunkiau regzti pokalbį ir apie Johanną Wolfgangą von Goethe, ir apie Thomą Manną. Nei anksčiau, nei dabar mano gyvenimas neįsivaizduojamas be klasikinio XIX a. prancūzų, rusų ir anglų meno bei literatūros. Gaila, nebelieka žmonių, su kuriais galėčiau apie tai pasikalbėti. Literatūroje pasiilgstu epopėjinių romanų, kurie mus sukrėstų, atvertų akis ir priverstų perkainoti vertybes. Esu sukūręs dešimtis dokumentinių juostų apie išskirtines, pasaulio kultūrą lėmusias asmenybes: Dmitrijų Šostakovičių, Mstislavą Rostropovičių, Aleksandrą Solženyciną, Vytautą Landsbergį, tačiau šiandien nematau Europoje stiprios personos, dėl kurios griebčiausi filmavimo kameros. Antrojo pasaulinio karo metais okupuotame Paryžiuje Luvras atsidūrė ties pražūties slenksčiu, tačiau dviejų humanitarų intelektualų – tuomečio Luvro direktoriaus Jacques’o Jaujard’o ir nacių atstovo Reino grafo Franzo Wolffo Metternicho, vienodas požiūris į meno vertybes ir į kultūrą apskritai muziejų išsaugojo. Sovietų Sąjungoje tokių pavyzdžių per Antrąjį pasaulinį karą iš esmės nebuvo. Gal tik vienintelis: kai vokiečiai įsiveržė į Krymą, Jaltoje stovintį Antono Čechovo namą paliko ramybėje, taip išreikšdami pagarbą rusų kultūrai.

O šiandien? Kai prieš trylika metų buvo siaubiamas Irako nacionalinis muziejus Bagdade, JAV karininkai abejingai stebėjo, kaip nyksta arabų kultūra. Jie buvo paprasčiausi karinių operacijų vykdytojai, neturintys globalaus supratimo apie pasaulinės kultūros paveldą. Šiuo metu vienintelis dalykas, kuris palaiko mano optimizmą ir nenuvilia, – tai mano studentai. Už jų darbus sergu labiau nei už savuosius. Antai Kira Kovalenko Abchazijoje sukūrė filmą „Sofička“ (pagal to paties pavadinimo Fazilio Iskandero apysaką) ir pranoko visus mano lūkesčius. Studentams man negaila nei laiko, nei pastangų, galiu aukoti jiems asmeninį gyvenimą, kurio, kaip minėjau, iš esmės ir neturiu. Nemokėjau organiškai ir harmoningai, be skyrybų, gyventi šeimoje, tik, laimei, nebuvau iš tų menininkų, kurie nekenčia savo žmonų ir kuriems šeima laikui bėgant pasidaro kaip nepakeliamas jungas. Reikėjo, kad pralėktų didžioji gyvenimo dalis, jog suprasčiau: kinas nevertas tiek, kad dėl jo aukotum santykius. Anksčiau išsakytai minčiai, kad vyrams nelemta pažinti moterų, o moterims – vyrų, vis dėlto drįsčiau daryti vieną išimtį: švedų režisierius Ingmaras Bergmanas septynis kartus vedė, septynis – skyrėsi, tad už jį moteris geriau pažįsta tik ponas Dievas (juokiasi). Skaudžiausia, kad šeimyninių scenų ekspertas pažino tik tamsiausias moters sielos puses.