Rūta Meilutytė – apie nesąžiningą trenerių elgesį ir perdegimą: „Nebežinojau, kas esu“

Šiemet Lietuva gėrisi Rūtos Meilutytės pergalingu sugrįžimu į sportą – daugiau nei dviejų metų pertrauką padariusi plaukikė vasarą iškovojo pasaulio ir Europos čempionės titulus, o rudenį trijuose pasaulio taurės etapuose Berlyne, Toronte ir Indianapolyje paeiliui laimėjo ir 50 m, ir 100 m varžybas plaukdama krūtine, taip užsitikrindama naują laimėjimą savo karjeroje – net dvi „Trigubas karūnas“, įteikiamas trijuose iš eilės etapuose tas pačias rungtis laimėjusiems sportininkams.

Šlovės spinduliuose besimaudanti Rūta tikina, kad į praeitį nesigręžioja, tačiau Jaunimo linijos organizuotoje diskusijoje „Perdegimas nuo A iki Z: kas jis ir kaip su juo tvarkytis?“ ji sutiko prisimintį sunkų etapą, kai baigė profesionalios plaukikės karjerą, o dėl antidopingo taisyklių pažeidimo buvo suspenduota dvejiems metams. Mergina tikina – 2019-aisiais tokį sprendimą priėmė dėl visiško perdegimo, nors išsekusi jautėsi jau gerokai seniau.

„Prisimenu, kad jau 2016-aisiais ir dar anksčiau jaučiausi išsekusi, buvo visokių psichologinių ir fizinių simptomų. Kūnas sunkiai galėjo pakelti krūvį, prašėsi poilsio, tačiau negalėjau sustoti. Vėliau nukritau nuo dviračio ir susilaužiau ranką. Tuo metu nepriėmiau to kaip ženklo, tačiau iš dalies to net norėjau – man reikėjo sustoti ir nieko nedaryti“, – atvirą pasakojimą pradeda Rūta Meilutytė.

Rankos lūžį ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes skyrė dešimt mėnesių. Nors Rūta kurį laiką nesitreniravo ir ilsėjosi, vėliau buvo nuspręsta nebelaukti ir rizikuoti – keliais mėnesiais anksčiau nei įprasta jai buvo atlikta antra rankos operacija, nes priešingu atveju ji nebūtų spėjusi pasiruošti olimpiadai.

„Toje sistemoje nelabai įprasta galvoti, kas žmogui yra geriau. Pavyzdžiui, jam reikia poilsio, bet nesakoma: „Pamirškim tas varžybas, sugrįšim kitą sezoną.“ Ne, jei gali, tai varom, juk „miegas tik silpniems“. Aišku, sporte daug kalbama, kad miegas svarbus, bet labiau akcentuojamas sunkus darbas ir tai, kad nepasiduoda stipriausi“, – dalijasi plaukikė.

Pati Rūta labai norėjo sustoti, tačiau bijojo apie tai pasakyti. Ją varžė kontraktai, laukianti antra olimpiada, reklamos ir dideli žmonių lūkesčiai: „Labai sunkiai girdėjau save tarp viso to triukšmo. Iš vienos pusės atrodė, kad noriu ir turėčiau žmones įkvėpti, bet galbūt viduje taip nesijaučiau. Aš tikrai nenorėjau ten būti, bet vis tiek vykau.“

Olimpiadai pasibaigus, Rūta po ilgos pertraukos pasiėmė pusmetį atostogų, tačiau jai šio laiko neužteko. Sąmoningai nesuvokdama, kad yra perdegusi, ji vėl grįžo į sportą, tačiau psichologinių problemų uodega vilkosi toliau. Ji turėjo dorotis ne tik su emociniu ir fiziniu nuovargiu, bet ir valgymo sutrikimais.

„Jutau nuovargį dėl kitų lūkesčių tenkinimo, bandymo įtikti, buvimo tuo mandagiu žmogumi. Jaučiausi taip, tarsi turėčiau palaikyti kažkokį įvaizdį ir būti pavyzdžiu, save filtruoti, niekam nesakyti „Ne“. Jei vaikas nori pakalbėti ar nusifotografuoti, kaip gi jį nuliūdinsiu? Sakys, kad aš pasikėlusi. Dabar mokausi sveiko egoizmo ir nebebijoti užgauti jausmų, ypač suaugusių žmonių. Tai man padeda savo energijos neištaškyti ir išlaikyti savyje. Anksčiau nemokėjau nubrėžti savo ribų, o tai atimdavo labai daug energijos“, – dalijasi sportininkė.

Vis tik stipriausias perdegimas įvyko jai išvažiavus treniruotis į Kaliforniją, kur ji turėjo ruoštis Tokijo olimpiadai. Nors visas jos kūnas sakė „Ne“, sustoti buvo baisu. Kaip gi vos dvidešimt dvejų metų, dar net savo piko nepasiekusi sportininkė ims ir pasakys, kad baigia karjerą?

„Juk niekas taip nedaro. Visi aplinkiniai žmonės skatino, drąsino, kad nepasiduočiau. Sakė, kad tai yra momentas, kuris ir padaro mane stipria, tad viską reikia praeiti, prasilaužti. Klausė – jeigu mesiu sportą, ką išvis tada darysiu? Galiausiai aš nustojau eiti į treniruotes, tiesiog gyvenau, bet galvojau, kaip daryti, kaip komunikuoti“, – prisimena Rūta Meilutytė.

Tuomet ji jautė spaudimą iš plaukimo federacijos, o vėliau, praėjus dopingo patikras, buvo priimtas sprendimas iš išorės – Rūta porai metų suspenduota: „Kai gavau laišką dėl suspendavimo, nukrito didžiulis akmuo nuo krūtinės, nes neturėjau priimti šito sprendimo – jį priėmė už mane. Aišku, tai skamba labai negražiai ir žmonėms gali kilti visokių įtarimų, bet nieko tokio niekada nedaryčiau.“

Plaukikė tikina – baigusi karjerą ji buvo perdegusi visais frontais. Rūtai buvo pasireiškę atitinkantys simptomai, kurie kaupėsi jau keletą metų, tačiau įspėjamųjų ženklų ji nenorėjo nei matyti, nei girdėti.

„Buvau visiškai perdegusi, bet net nesuprasdavau to. Tuos trejus metus jaučiausi susiskaldžiusi, sudužusi. Nežinojau, nei kas man yra, nei ką jaučiu, nei kas esu“, – dalijasi čempionė.

Vis tik, net ir suvokus savo situaciją atsigauti jai nebuvo lengva. Poilsio koncepcija merginai buvo labai svetima, kadangi jau nuo ankstyvos plaukikės paauglystės visos dienos, grafikai, treniruotės, varžybos, sezonai ir olimpiados buvo suplanuotos.

„Man buvo sunku ilsėtis ir jausti, kad nieko nedarau – juk reikia kažką veikti. Reikėjo metų terapijos, kol išmokti ilsėtis ir supratau, kad tai yra gerai. Jei tu guli ant sofos ir jautiesi kaltas tai darydamas, tai nėra poilsis. Poilsis – kai leidi sau su malonumu atsijungti nuo išorinio pasaulio ir skaityti knygą“, – svarsto Rūta.

Mergina mano, kad atsakomybę dėl sportininko sveikatos turi prisiimti ir pats žmogus, ir treneriai. Kadangi pastarieji sudaro treniruočių programą, jie gali jas ir sustabdyti bei leisti auklėtiniui pailsėti. Deja, dažnai būna priešingai – geras sportininkas tiesia trenerio karjeros laiptus. Ji prisipažįsta tai patyrusi pati ir jautusi palaikymo trūkumą.

„Dabar manau, kad pati turiu prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir negalvoti, kad treneriai ja už mane pasirūpins. Bandau rodyti pavyzdį draugams plaukikams, kad nesame įkaitai ir neprivalome daryti visko, ką mums liepia. Išmokau, kad reikia klausyti savęs ir tas nubrėžti ribas. Profesionaliame sporte nelabai išvengsi nuovargio, tačiau reikia atpažinti, kur yra pavargimo ir pervargimo riba“, – patirtimi dalijasi plaukikė.

Rūta įsitikinusi, kad siekiant išvengti perdegimo labai svarbu turėti saugų žmogų, kuris gali suteikti erdvę pabūti su savo emocijomis. Jai padeda psichoterapija bei atviri pokalbiai su savo kineziterapeute – su ja sportininkę sieja stiprus ryšys. Kiti prevencijos komponentai – sveika mityba, šaltas dušas, pakankamai miego, atsijungimas nuo socialinių tinklų, energijos tausojimas ir savistaba.

„Mokausi įsiklausyti į savo kūną, atpažinti signalus ir užbėgti įvykiams už akių. Jeigu prieinu ribą ir perdegu, stengiuosi priimti tą būseną ir leisti sau su ja išbūti. Tai yra vienintelis būdas pereiti į kažką naujo“, – tvirtina Rūta Meilutytė.

Fotogalerija:

Diskusijoje „Perdegimas nuo A iki Z: kas jis ir kaip su juo tvarkytis?“ savo asmeninėmis istorijomis dalijosi ir sportininkė Rūta Meilutytė, buvusi linijos savanorė ir rinkodaros specialistė Ieva Mickevičiūtė ir psichologas Antanas Grižas, kuris kartu su specialistu Mykolu Kriščiūnu pateikė ir savo įžvalgas apie vis dažniau pastebimą perdegimo fenomeną.

Anot M.Kriščiūno, perdegimas – kur kas daugiau nei paprastas pervargimas. Nors jį atpažinti galima ir iš didelio fizinio nuovargio, pagrindiniai perdegimo simptomai yra šie: emocinis nuovargis, kai tampa sunku susikaupti, kažką daryti, viskas erzina, taip pat veiksmingumo, produktyvumo smukimas bei abejingumas, apatija, cinizmas – atsitraukimas nuo visko, kas anksčiau rūpėjo ir buvo svarbu.

Visą diskusiją žiūrėkite čia:

A.Grižas priduria, kad perdegimas labai būdingas perfekcionistams, altruistams ir asmenims, kurių veikla stipriai susijusi su kitais žmonėmis. Jį gali iššaukti nuolatinis, užsitęsęs, lėtinis stresas stresas, prasmės trūkumas, nepakankamas atlygis ar situacija, kai darbas tampa pagrindine gyvenimo vertybe. Dėl šios priežasties perdegimas dažniausiai pasireiškia profesinėje srityje, nors vėliau gali atsiliepti ir kitur.

M.Kriščiūnas tikina, kad siekiant išvengti perdegimo, reikia investuoti į prevenciją ir nuolat savimi rūpintis, atsižvelgti į savo jausmus bei būseną. A.Grižas pabrėžia, kad norint save apsaugoti, būtinas sveikas egoizmas. Vis tik, jei perdegimo aplenkti nepavyksta, psichologai siūlo pagalbos kreiptis į psichinės sveikatos specialistus.

Pagalba telefonu ir internetu visoje Lietuvoje

Jaunimo linija

jaunimolinija.lt
Jaunimui. Paramą teikia savanoriai
Tel. 8 800 28888
Darbo laikas: I-VII visą parą

Vaikų linija

vaikulinija.lt
Vaikams. Paramą teikia savanoriai
Tel. 116111
Darbo laikas: I-VII 11–23 val.

Pagalbos vaikams linija

pagalbavaikams.lt
Vaikas ir tėvams, patiriantiems iššūkių. Paramą teikia savanoriai.
Tel.116111
Darbo laikas: I-V 11–19 val.

Vilties linija

viltieslinija.lt
Suaugusiesiems. Paramą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai.
Tel. 116 123
Darbo laikas: I-VII visą parą

Pagalbos moterims linija

pagalbosmoterimslinija.lt
Moteris. Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Tel. 8 800 66366
Darbo laikas: I-VII visą parą

Linija Doverija

Jaunimui rusų kalba.
Paramą teikia savanoriai moksleiviai
Tel. 8 800 77277
Darbo laikas: kasdien 16–19 val.

Tėvų linija

tevulinija.lt
Tėvams, patiriantiems iššūkių
Paramą teikia profesionalūs psichologai
Tel. 8 800 90012
Darbo laikas: I-V 9–13 val. ir 17–21 val.

Sidabrinė linija

sidabrinelinija.lt
Senjorams. Paramą teikia profesionalūs konsultantai, kalbasi savanoriai, kiti senoliai.
Tel. 8 800 80020
Darbo laikas: I-V 8–20 val.

Krizių įveikimo centras

krizesiveikimas.lt
Suaugusiesiems ir paaugliams. Konsultuoja psichologai. Pirma konsultacija nemokama, vėlesnės mokamos.
Skype: krizesiveikimas; krizesiveikimas1
Darbo laikas: I-V 16–20 val. ir VI 12–16 val.

Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas“

nelikvienas.lt
Tel. 8 604 11119
Darbo laikas: kasdien 18–21 val.

Informacija iš pagalbasau.lt