Rūta Vainienė: Išsivalykite savo CV
„Ko reikia? Reikia parašyti prašymą, o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą. Nepaisant to, kaip ilgai gyveni, aprašymas turi būti trumputis“, – nuostabios ir įžvalgios Wislawos Szymborskos eilės, skirtos jo didenybei „curriculum vitae“, gyvenimo aprašymui. Dokumentui, be kurio šiais laikais – nė iš vietos.
Jį rašyti pradedame nuo mokyklos suolo – moksleiviai savo CV užpildo lankytais būreliais, savanorystės praktikomis ir olimpiadose gautais apdovanojimais. Vėliau gyvenimo aprašymas pasipildo studijomis, ilgesnėmis ar trumpesnėmis darbo patirtimis. Pagrindinis siekis – sudaryti darbdaviui gerą darbštaus ir atsakingo žmogaus įspūdį, savo visapusiškomis kompetencijomis ir patirtimis tinkamą patikėtoms užduotims atlikti.
Lietuvoje dirbęs vidurinės grandies vadovu didelėse įmonėse, vyras išvyko į Jungtinę Karalystę padirbėti visiškai nekvalifikuoto darbo, kad pagerintų savo CV!
Įprasta, kad gyvenimo aprašyme būtų suminėti patys didžiausi profesiniai pasiekimai ir galbūt praleisti gyvenimo epizodai, kuriais buvo tiesiog dirbama, o ne siekiama karjeros aukštumų. Todėl labai nustebau, kai vienas gana aukštos kvalifikacijos inžinierius, Lietuvoje dirbęs ir vidurinės grandies vadovu didelėse įmonėse, išvyko į Jungtinę Karalystę padirbėti visiškai nekvalifikuoto darbo... kad pagerintų savo CV! Taip patarė personalo specialistai, nes ilgą laiką šiam penkiasdešimtmečiui nepavyko rasti darbo. Kai jo etatą didelėje įmonėje „suoptimizavo“, žmogus patyrė, kad rinkoje jis – pernelyg kvalifikuotas. Jo įspūdingas gyvenimo aprašymas darbdavius jau ne tiek drąsino, kiek baugino.
Tiesa, šiam inžinieriui, apsilankiusiam ne vienoje dešimtyje darbo pokalbių, su tikrais darbdaviais, t. y. įmonės vadovais, net nepavyko nė karto susitikti. Jis užkliūdavo jau pačiame pirmame etape, savo įspūdingu gyvenimo aprašymu išgąsdindamas įmonių personalo specialistus. Tai jie, galima sakyti, darydavo meškos paslaugą įmonėms, toliau net nesvarstydami jo kandidatūros.
Pradžioje žmogus buvo begalvojąs, kad darbdaviams kliūva jo amžius: į darbą, į kurį jis kandidatuodavo, būdavo priimami jaunesni darbuotojai. Galų gale visgi svarbesniu motyvu tapo jo pernelyg didelė patirtis. „Jūs dirbote įmonėje, kurioje buvo keliolika prižiūrimų objektų; ar jums nebus nuobodu, kai aprėptys bus kelis kartus mažesnės? – teiraudavosi personalo specialistai. – Jūs pats vadovavote padaliniui, ar tikrai galėsite būti tik pavaldinys?“ Lūkesčio dėl algos klausimas taip pat būdavo aktualus. Tai štai personalo atrankas vykdantys specialistai neišgirsdavo inžinieriaus patikinimų, kad jis ieško darbo, o ne toliau gražina savo CV, ir visi pokalbiai baigdavosi nuožmiu „mes su jumis susisieksime“.
Kartą vienas iš personalo specialistų žmogelį paprotino, kad su tokiu geru gyvenimo aprašymu jo šansai įsidarbinti nykstamai maži ir jei jis nori gauti vietą, geriau tegu padirba darbų, kuriems visai nereikia jokio gyvenimo aprašymo. Ir išvyko žmogus, rimtai pažiūrėjęs į šį reikalą. Ir jis toks – ne vienintelis. Štai neseniai socialiniuose tinkluose ir spaudoje skambėjo atvejis, kaip viena mokslų daktarė bandė įsidarbinti prekybos centre kasininke. Jai sakė, kad kasininkių reikia, bet mokslų daktarų – ne.
Beje, tai ir mažos šalies, mažos rinkos sindromas. Didelės šalys žymiai mažiau dėmesio kreipia į tai, kas žmogus buvo praeityje, o labiau vertina, ar sugebės padaryti tai, kam yra samdomas. Turiu ne vieną emigravusį draugą ir draugę, kurie dirba mažesnės kvalifikacijos darbus nei čia, Lietuvoje. Taip, jie tam tikra prasme neišnaudoja savo gebėjimų, bet kas gali pasakyti tokią kvailybę, kad karjera – tik vienos krypties judėjimas ir visada tik aukštyn? Beje, jiems ten „nusivertinti“ padeda ir svetimšalio statusas – jis padidina darbdavio komfortą įdarbinti žemesnės kvalifikacijos darbui su mažesne alga.
Tiesa yra ir tai, kad pasakymas: „Esate per daug kvalifikuotas.“, neretai būna tiesiog eufemizmas, slepiantis tikruosius atsisakymo priimti į darbą motyvus – blogus kitų darbdavių atsiliepimus, kandidato nelankstumą ar tą patį vyresnį amžių. Šiais visuotinio politinio korektiškumo laikais tikrasis motyvas, deja, ir lieka iki galo nežinomas.
Kas tikrai žinoma – kad karjera, kaip ir gyvenimas, turi savo ciklus. Skirtingiems gyvenimo ciklams skiriamos skirtingos taupymo, investavimo strategijos; skirtingiems karjeros ciklams reikalingi skirtingi gyvenimo aprašymo akcentai. Gyvenimo aprašymas nėra gyvenimo išpažintis, tad jis turi atliepti karjeros ciklą. Kaip gražiai sueiliavo Wislawa Szymborska, iš visų meilių užtenka tik sutuoktinės!