Rūta Vainienė: Nematomi emigracijos kaštai
Kasmet maždaug po 40 tūkst. įvairaus amžiaus ir išsilavinimo Lietuvos vyrų, moterų ir vaikų priima vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų – išvykti mokytis, dirbti ir gyventi į užsienį. Meilės emigrantų tarp jų nedaug – svetur vilioja ekonominės priežastys, galimybė daugiau užsidirbti. Visi kiti argumentai: „noriu geresnio išsimokslinimo“, „trokštu saviraiškos“, „sieksiu tarptautinės karjeros“ ar tiesiog „ieškau iššūkių ar palankesnio psichologinio klimato“, – tik antrinės priežastys.
Betgi gali būti, o dažnai taip ir yra, kad karjeros galimybės savoje šalyje – geresnės. Kur, jei ne Lietuvoje, jaunuolis gali pradėti vadovauti padaliniui ar net atstovauti visai įmonei, turėti realius įgaliojimus? Juk didelės užsienio kompanijos viceprezidentas nėra joks viceprezidentas mūsų supratimu: joje kas antras darbuotojas – techninis sraigtelis – yra vadinamas viceprezidentu. Ir iššūkiai čia, Lietuvoje, ne menkesni, kartais – dar didesni, ir mokytis reikės visą gyvenimą, kur bebūtume, ir psichologinis klimatas nepriekaištingas tik ten, kur mūsų nėra.
Kur, jei ne Lietuvoje, jaunuolis gali pradėti vadovauti padaliniui ar net atstovauti visai įmonei, turėti realius įgaliojimus?
Taigi, pinigai – tas didysis magnetas. Už tą patį darbą medikams svetur mokama ką ten kelis – dešimt kartų daugiau. Ne tik jiems – kelis kartus didesnis atlygis mokamas ir slaugėms, ir vertėjams, ir pardavėjams, ir aplinkos, namų tvarkytojams – visiems. Mes, likę čia, Lietuvoje, skaičiuojame emigrantų pervedimus. Apie trečdalis likusių artimųjų sulaukia išvažiavusių artimųjų finansinės paramos. Prieš porą metų ši parama pradėjo mažėti, matyt, emigrantai leidžia šaknis vis giliau, įsigydami būstą būtent svečioje šalyje, bet emigrantai vis dar papildo likusiųjų kišenes maždaug po milijardą eurų kasmet. Lietuvos gyventojams tai – pliusas, rimta paspirtis, nors šalies mastu emigracija – grynas nuostolis. Mažėjanti rinka, mažėjantis pirkėjų skaičius, mažėjantis mokesčių mokėtojų skaičius – uždelsto veikimo bomba.
Paradoksalu: nors visi mato emigracijos kaštus, deja, skaičiuoja tik naudą – būtent tuos emigrantų pinigus. Iš tikrųjų emigracija nėra toks nieko nekainuojantis gėris net tiems, kurie emigruoja. Ir vėl šie nematomi neįvardyti emigracijos kaštai dažnai lieka neįvertinti, o jų neabejotinai yra.
Pradėkime nuo to, kad norėdami sėkmingai integruotis kitoje šalyje žmonės turi mokėti jos kalbą. Ir mokėti gerai – kad galėtų dirbti, visavertiškai socializuotis. Kiek labiau pasisekė išvykusiems į šalis, kurių kalbos pagrindus išmoko mokykloje. O jei tai – kita šalis? Jei šalis, turinti kitokią abėcėlę? Neseniai susipažinau su Japonijoje jau penkiolika metų gyvenančia lietuve. Ji vis dar mokosi japonų kalbos, vaikšto į pamokas. Išmokti kalbą – svarbiausia užduotis. Net jei lankysi nemokamus kursus – laikas, kiekviena tavo valanda, turi kainą. Net jei kalbos – tavo hobis, jis irgi turi savo kainą. Ir net jei „ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“, kalbos barjero įveikimas yra vieni didesnių kaštų, kurių patiria visi be išimties emigrantai.
Mes Lietuvoje daug ką darome automatiškai – kaip esame įpratę, įgudę. Važiuojame, statome automobilius, perkame, mokame sąskaitas, tvarkome valdiškos biurokratijos reikalus, darbinamės – viskas, ką darome remdamiesi čia įgyta patirtimi, užima mažiau laiko, nei jo reikėtų norint padaryti tą patį kitur. Nes kitur viskas yra kitaip. Sužinoti kaip – irgi kaštai, nematomi, neskaičiuojami, nevertinami, bet tai yra reali emigracijos kaina, išlaidos. Prasideda nuo gyvenamosios vietos deklaravimo, vairuotojo pažymėjimo galiojimo ir nesibaigia niekur. Nes visur – kiti adresai, kitos institucijos, kitos tvarkos ir procedūros.
Buvimas viena koja čia ir viena ten – taip pat kaštai. Net jei skraidysi už 20 eurų „Ryanair“ lėktuvais, tai – kaštai, nes kažkur čia dar turi būti tavo kambarys, kantriai išsiilgęs ir laukiantis tavęs. Ekonomistai šiuos kaštus vadina „nuskendusiais“ – prarastais visam laikui, neberealizuojamais.
Visa tai – materialūs dalykai, o yra ne tik jie. Peršasi palyginimas su medžiu, kurį išrauni su šaknimis ir, gerai nupurtęs žemes, persodini į kitą dirvą: kol prigis, jis bus labai pažeidžiamas, jį reikės laistyti, tręšti ir dengti nuo vėjo. Psichologinė adaptacija, „Brexit“ nežinomybė, politinės turbulencijos irgi yra kaštai, net jei jie nevirsta vizitais į vaistinę ar pas psichologus. Visi šie kaštai – ne tam, kad išgąsdintų ar atgrasytų. Jie tam, kad ir emigrantas, ir tas, kuris pasiliko, pasakytų: aš pasirinkau teisingai.