Rūta Vainienė: Pagunda – priprasti „prie gero“
Gyvenimas Lietuvoje po truputį pradeda priminti laiminguosius 2007 metus. Pakilimas, auga algos, mažėja nedarbas, įmonės sunkiai randa naujų darbuotojų, o esami darbuotojai spaudžia didinti algas ir vis dažniau kelia sparnus ten, kur pasiūloma daugiau ir perspektyva augti. Apie tuos laikus mena anekdotas. „Prašau man pakelti algą 100 eurų, – prašo darbuotojas darbdavio. Ir priduria: – Jei nepakelsite, visiems kolegoms sakysiu, kad pakėlėte 200 eurų.“
Kaip žinia, 2007 metų pakilimas buvo vėliau užklupusio didelio nuosmukio preliudija. „Praėjo dešimt metų, ar tik neištiks deja vu“, – pagalvojau išgirdusi dar vieną pranešimą, kaip padidėjo nekilnojamojo turto kainos ir parduotų kvadratinių metrų skaičius. Ar per dešimtmetį neatėjo nauja aktyvių rinkos dalyvių, kurie ims ir pakartos kitų prieš dekadą padarytas klaidas, karta?
Žmonės labai greitai – tiesiog akimirksniu – pripranta „prie gero“, bet labai sunkiai juda priešinga kryptimi.
Kai padidėja pajamos, ypač jei jos padidėja reikšmingai, žmonėms kyla pagunda kaipmat prisitaikyti prie naujo pajamų standarto. Visi tyrimai vienbalsiai byloja, kad egzistuoja išlaidų lankstumo asimetrija. Žmonės labai greitai – tiesiog akimirksniu – pripranta „prie gero“, bet labai sunkiai juda priešinga kryptimi. Jie gali itin sparčiai išauginti savo išlaidas, kai padidėja jų pajamos, o štai susispausti net iki buvusio išlaidų lygio – nepalyginti sudėtingiau.
Susispausti yra sunkiau ne tik dėl psichologinių priežasčių, bet ir todėl, kad pakilimo laikotarpiu priimami sprendimai, kurie turi ilgalaikes pasekmes ir kuriuos pakeisti ne taip paprasta. Klasikinis paskubėjimas išaugus pajamoms būna įvairių fiksuotų išlaidų užsikrovimas ilgam laikotarpiui. Pavyzdžiui, žmogus nutaria pasigerinti gyvenimo sąlygas. Jis ima kreditą 25 metams ir perka didesnį būstą geresnėje vietoje. Kredito grąžinimas ir palūkanos gali sudaryti visai nemažą dalį išlaidų, nuo kurių niekur nepabėgsi, jei pajamos sumažės. Net ir be kredito didesnį, prabangesnį būstą išlaikyti bus brangiau – daugiau kainuos šildymas, elektra, draudimas. O jei ir mėginsi judėti atgal, prastesnio būsto kryptimi, niekada nežinai, kiek sklandi bus ši operacija. Gal nekilnojamojo turto kainos bus kritusios arba rinką bus apėmęs sąstingis.
Padidėjus pajamoms, žmonės skuba atnaujinti transporto priemonių. Automobilis, ypač naujas, – prasta investicija. Vos išvažiavęs iš salono, jis netenka nuo ketvirtadalio iki trečdalio vertės. Ir toliau vertės netenka nuolat, niekada jos neaugindamas. Automobilis yra didelės komforto, prestižo išlaidos, o poreikių piramidėje jos eina tik tada, kai patenkinti visi kiti būtinieji poreikiai. Todėl tie, kurie su kiekvienu algos padidėjimu kilsteli ir automobilio kartelę, padaro vis daugiau „paskendusių“ išlaidų.
Padidėjus pajamoms, kyla daug pagundų save apdovanoti: prabangiau atostogauti, dažniau lankytis geruose restoranuose, atnaujinti garderobą. Niekas nesiginčija – kažkiek to tikrai reikia. Esu girdėjusi atvejų, kai darbdavys skundėsi, kad „kiek bekeliu jam algą, o jis į darbą – vis su tuo pačiu švarkeliu blizgančiomis alkūnėmis“. To reikia, tačiau saikingai net tada, kai pakyla ne tik pajamos, bet ir statusas. Jis kainuoja, ir perteklinio kuklumo niekas neįvertins. Vis dėlto neskubėkite to daryti iš pirmos algos. Asmeninių finansų ekspertai pataria padidėjusias pajamas „prisijaukinti“, pagyventi bent kurį laiką su didesnėmis pajamomis, bet ne didesnėmis išlaidomis.
Dažnai pajamų prieaugį suryja nauji brangūs pomėgiai. Gal golfas, gal tenisas, gal slidinėjimas, gal dviračiai, gal motociklai, gal buriavimas, gal nardymas – šiose išlaidose nėra viršutinės ribos ir labai lengva nepastebimai „įsijausti“. Mano draugė sako, kad dauguma jos verslo ryšių įgyti žaidžiant tenisą ir golfą. Jei taip ir jums – pirmyn. Bet jei tai tik veikla „po darbo“, šią išlaidų eilutę reikia sekti itin atidžiai, kad malonumas šiandien nepavirstų tiesiog nenaudojama amunicija sandėliuke rytoj.
Net „šventos“ išlaidos mokamam vaikų mokslui geresnėje mokykloje, ir tos turi pereiti tą patį akylumo testą – o kas, jei pajamos sumažės. Nes vaikai – tokie patys, kaip ir mes, – jiems net dar sunkiau grįžti prie žemesnio standarto. O juk ir niekur grįžti gali neprireikti – jei pernelyg neįsijausi.