Garsiai atlikėjai ir penkių vaikų mamai Rūtai Ščiogolevaitei birželio 25 diena – ypatinga: ji švenčia 43-iąjį gimtadienį. O jei tiksliau, šiemet pirmą kartą Rūta savo sukakties nešvenčia. „Šį gimtadienį pasitinku taip tarsi būčiau išlaikiusi keletą gyvenimo egzaminų“, – portalui Žmonės.lt prisipažįsta dainininkė, kuriai gyvenimas iššūkių niekada negailėjo.
Kaip jaučiatės šią gimimo dieną?
Tai pirmi metai, kai nešvenčiu gimtadienio. Netyčia taip gavosi. Laiku nesuplanavau, o paskui atsirado visokiausių reikalų. O ir draugės gimtadienis birželio 26 d. Tai nusprendžiau šiais metais savo gimtadienio proga geriau draugę pasveikinti.
Nepaisant to, kad gimtadienio nešvenčiate, vaikai visada žino, kada mamos gimtadienis. Kaip jie jus sveikina tokia proga?
Vaikai dažniausiai mane pasveikina dovanodami savo darbelius: kas iš lego kažką įdomesnio sukuria, kas piešia. Vaikai žino, kad iš gėlių man labiausiai patinka lauko gėles. Tai jie dažniausiai man jų priskina iš pievų.
Gal galite pabandyti palyginti, kuo skiriasi 20-tasis ir 43-iasis gimtadieniai?
Tai – visiškai nesulyginami dalykai. Būdama jauna turėjau daugiau laisvių. Mano tradicija – gimimo dieną švęsti. Labai mėgstu bendrauti, būti gamtoje, man patinka, kai yra daug žmonių. Jaunystėje šitą tradiciją buvo žymiai lengviau išpildyti. Dabar prioritetai truputį kitokie. Aišku, ir brandos daugiau. Esu toks žmogus, kuris mėgsta džiaugtis visais etapais ir juose visuose randu tai, kas mane džiugina ir dėl ko jaučiuosi laiminga.
Dėl ko jaučiatės laiminga dabartiniame gyvenimo etape?
Žinau, ką reiškia būti nelaiminga. Reikėjo daug pastangų tam, kad suprasčiau, jog yra dalykų, kurie yra mano rankose. Labai svarbu suprasti, kad yra dalykų, kuriuos reikia paleisti, nes jie nėra tavo rankose. O viską, ką galiu padaryti – padariau ir užsikabinau medalį.
Per gimtadienį apie daug ką pamąstau. Pagalvojau, kad tikrai turiu dėl ko pasidžiaugti, susidraugavau su savo vidiniu kritiku. Yra daug dalykų, kurių iš savęs nebereikalauju. Tai suteikia labai daug vidinės ramybės ir tikros laimės pojūčio, dėkingumo už tai, ką turiu.
Kaip reaguojate šiandien į tai, kad jums 43-eji?
Manęs absoliučiai neglumina tas skaičius. Niekada nesupratau moterų, kurios slepia savo amžių. Visiškai nesuprantu, kodėl nepadoru moters klausti amžiaus. Niekada nesižavėjau jaunystės kultu.
Kaip manote, ar taip pat galvosite ir po 10 metų?
Sunku pasakyti. Tiesiog esu tokio būdo, dėl to į amžiaus pokyčius reaguoti man yra lengviau. Niekada išorei neteikiau svarbaus vaidmens. Man norisi būti gražiai, pasipuošti. Bet žiūrėdama į veidrodį neišgyvenu dėl kiekvienos smulkmenos. Yra dalykų, kuriuos darau – pasijauninu, pasigražinu. Bet man nepriimtina kraustytis iš proto dėl išvaizdos.
Man rūpi, kaip praleisti laiką su vaikais, kaip rasti laiko pasibuvimui su draugais. Viskam randu laiko – vaikams, draugams, kolegoms, muzikai. Mano darbas yra mano laisvalaikis.
Jaučiuosi patenkinta ir laiminga, nes dažnai atrodo, kad ne į darbą einu. Ten aš ir dirbu, ir pailsiu nuo buities. Grįžtu namo pasikrovusi energijos. Ir šis ratas yra nuostabus: turiu ir vaikus, ir darbą. Man nereikia nieko labai stipriai aukoti. Dėl to belieka jaustis laimingai ir tuo džiaugtis.
Penki vaikai, tebesitęsiantis skyrybų procesas bet kurią moterį gali išsekinti. Gal galite įvardinti pagrindinį savo energijos šaltinį?
Nežinau, ar jis yra vienas. Šiame kokteilyje – nemažai sudedamųjų dalių. Yra viena, kuri man padėjo labiausiai. Esu emocijų žmogus. Tad išmokau emocijas padėti į šoną, ant kėdės, o ant salo, priešais save, pasidėti racionalumą. Taigi, mano šaltinis – racionalus optimizmas. Teko pasimokyti vadovautis racionalumu ir išmokti juo naudotis kaip įrankiu.
Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad moteris be vyro negali jaustis laiminga. Ką jūs apie tai manote?
Man labai gerai pačiai su savimi. Vyras nėra būtinybė. Kartais su draugais pajuokauju: „jeigu vyras yra – gerai, bet jeigu nėra – dar geriau“ (juokiasi).
Tikite laimingais vyro ir moters santykiais?
Tikiu, kad dauguma atvejų esame sukurti būti poroje. Bet jeigu mano kažkuriame gyvenimo etape vyro nėra, tai nereiškia, kad nėra paties svarbiausio mano gyvenimo laimės šaltinio. Nesu ta, kuri neturi iš kur semtis meilės. Ir iš vaikų, ir iš savo klausytojų gaunu tiek meilės, kad ši tema man nėra skausminga.
Ar tai reiškia, kad vyras nėra išbrauktas iš jūsų ateities planų?
Tikrai ne. Tiesą sakant, mano tiesmukumas dažnai painiojamas su kategoriškumu. Tai – labai skirtingi dalykai. Ir aš labai vengiu kraštutinumų. Tikrai niekada nesakau „niekada“.
Naujiems jūsų santykiams vaikai – ne kliūtis?
Šiuo atveju vaikai – tikrai ne kliūtis. Savo aplinkoje turiu daug gražių pavyzdžių. Todėl drąsiai ir sakau: vaikai nėra lemiamas dalykas.
Kokia dovana šiandien būtų ta, kurią gavusi pagalvotumėte: „pagaliau – absoliuti pilnatvė“?
Iki pilnos laimės man trūksta seniai tebesitęsiančių procesų užbaigimo. Žinau, kad anksčiau ar vėliau jie vis tiek pasibaigs.
Ar galima teigti, kad įžengėte į šviesiąja savo gyvenimo juostą?
Kai nustojau laukti pabaigos ir gyventi maksimaliai laimingai su tuo, ką turiu, viskas pradėjo gerėti. Gyvenu ir džiaugiuosi tuo, ką turiu šiandien – nelaukdama nei kažkokių pabaigų, nei pradžių. Nesakau, kad man lengva, bet tikrai turiu daug laimės.