„Sapiens Music“ projekte įsiamžinęs K.Likša gerbėjams siunčia melodingą žinutę

Kazimieras Likša prieš pirmąjį karantiną buvo tik ką sugrįžęs iš Amerikos.

„Rodos, tai buvo kovo 15 diena, o jau kovo 16-ają visas pasaulis užsidarė. Prasidėjo keistas metas, nes niekas iki galo nesuprato, kas vyksta, kiek tai tęsis.

 

Buvau užsidaręs savizoliacijoje kelias savaites ir per tą laiką stengiausi sekti naujienas, žiūrėti, kuo dalijasi mano aplinkos žmonės. Visi šie apmąstymai nugulė dainoje. Po savizoliacijos, paėmiau gitarą į rankas ir nuvažiavau į studiją. Užkabinti pirmi akordai padiktavo melodiją ir nuotaiką“, – dainos „Kas mes čia“ atsiradimo istoriją pasakoja K.Likša.

 

Įsiamžinęs „Sapiens Music“ projekte jis teigia, kad vienas iš smagiausių šios istorijos momentų yra meno žmonių palaikymas vieni kitiems.

 

„Iniciatyvos atsiranda ir nyksta. Tik vieni kitiems padėdami galime išlaikyti gražius projektus“, – įsitikinęs jis.

 

Pasak atlikėjo, daina „Kas mes čia“ –  apie mus visus, būtent todėl su šiuo kūriniu jis ir norėjo sudalyvauti projekte. 

 

 

„Pamenu, iš karto nusprendžiau, jog dainuosiu būtent šią dainą. Vaikščiojau Vilniaus miesto centre, klausiausi muzikos ir galvojau apie žinutę, kurią kas kartą po savęs projekte palieka  atlikėjas.

 

Nenorėjau, kad tai būtų tiesiog frazė iš dainos ar kažkas elementaraus. Kilo būtent šis žodžių žaismas „Klausimai apie amžinybę klausiami amžinai“. Ši frazė man tiko pagal projektą ir apie dainą. Amžinybė yra kažkokia utopija. Tai nekintanti būsena, kurią pasiekiame po visiškos savirealizacijos.

Tai ir norėjosi pasakyti visiems. Nenustokite mąstyti ir analizuoti savęs. Neužtenka tiesiog tikėti savimi. Kartais turime kritiškai pažiūrėti į save ir į visa tai, ką mes darome. Ir tai reikia daryti nuolat. Neprarasti to „pulso“, kad galėtumėm kas kartą judėti pirmyn“, – sako K.Likša , kviesdamas pasiklausyti kūrinio.

 

Iki galutinio rezultato, atlikėjui ir komandai prireikė dviejų bandymų.  Kazimierui filmuotis taip iš taip arti ir buvo didžiausias projekto iššūkis.

 

„Atrodo, nieko sudėtingo. Tačiau, kai mikrofonai ir kamera taip arti, ir tu neturi, po kuo pasislėpti, jautiesi šiek tiek nuogas ir labai atviras. Prie to reikia laiko priprasti. Bet labai džiaugiuosi rezultatu.

 

Po antro bandymo pajaučiau, kad pavyko užfiksuoti tą emociją, kurios ir reikėjo. Todėl daugiau ir nebesiblaškėme“, – prisimena jis.