Scenografas ir tapytojas Adomas JACOVSKIS neseniai Vilniuje pakvietė į personalinę tapybos darbų parodą „(ne)retrospektyva“ – nelaukė nei jubiliejaus, nei kokios kitos progos, kad pasidalytų kūriniais, apimančiais penkis dešimtmečius. Tarptautiniu mastu pripažintas scenografas, ketvirtį amžiaus buvęs ir Vilniaus dailės akademijos profesoriumi, šiuo metu atsidėjęs vien tapybai. Nors jam tai nėra nei lengvas, nei paprastas užsiėmimas. O kas tuomet lengva, paklausite? „Sėdėti terasoje, stebėti, kaip debesys plaukia ir medžiai auga...“ – šypsosi menininkas.
Gimėte ir augote Vilniuje, vadinamojoje Montvilos kolonijoje netoli Lukiškių – XX amžiaus pradžioje statytame gyvenamųjų namų kvartale. Ar dar prisimenate, koks buvo miestas jūsų moksleiviškais metais?
Gana apšiuręs, nors ir neturėjome su kuo palyginti. Su draugais laisvalaikiu vaikštinėdavome po brodą, kur būdavo pilna draugų ir pažįstamų. Pamenu, su pavydu žiūrėdavome į pirmąjį mieste džinsinį kostiumą vilkėjusį skulptorių Teodorą Kazimierą Valaitį – tarsi kokį džinsuotą Apoloną. Beveik kasdien per senamiestį eidavau į Dailės mokyklą netoli Šv. Kazimiero bažnyčios. Vėliau ją perkėlė į kvartalą, kur dabar stovi Vyriausybės rūmai, – ten ir baigiau. Ir dar papildomai vienuoliktoje klasėje kartu su keliais dailės klasiokais lankiau vakarinę Dailės mokyklą – nenorėjau prarasti likusių metų.
Regis, labai tikslingai rinkotės gyvenimo kryptį.
Taip, net neturėjau abejonių, kur stosiu. Tačiau tais pačiais metais baigė ir pirmoji M. K. Čiurlionio menų mokyklos laida – kartu su ja patekti į tuometinį Dailės institutą, atrodė, bus neįmanoma. Įstojau kandidatu, dėl mažesnio konkurso pasirinkau vitražą. Reikėjo kažkaip užsikabinti, kad nepaimtų į kariuomenę, net nesvarbu buvo specialybė – vėliau galėjai pereiti į kitą.