Daug metų pagrindiniuose Lietuvos teatruose kūrusi scenografė Virginija IDZELYTĖ šią vasarą atsisveikino su profesoriaus pareigomis ir Vilniaus dailės akademija, palikusi jai solidų darbą – knygą „Šilko kelias: Rytų kostiumo istorija“. Tik pati autorė, kaip ir po kiekvienos premjeros teatre, nemėgsta lipti į sceną išklausyti ovacijų – ji dar iš tos menininkų kartos, kuri apie save mieliau pasakoja per kūrybą.
Susitinkame jūsų gimtojoje Vilniaus dailės akademijoje, kur pažįstate kiekvieną kampelį. Kodėl nusprendėte atsistatydinti iš profesoriaus pareigų?
Šiemet baigė paskutiniai mano diplomantai. Tiesiog atrodo, kad gana. Ne dėl to, kad nebegaliu ar sunku fiziškai, bet ateina laikas, kai reikia paleisti – tarsi aitvarą. Aš čia jau daug metų, gal nuo 1991-ųjų. Dėsčiau Vakarų Europos kostiumo istoriją, scenografijos kompoziciją, sceninį kostiumą, Rytų kostiumo istoriją.
Esate parašiusi vadovėlį „Kostiumo istorija“, o neseniai pasirodė naujas jūsų darbas „Šilko kelias: Rytų kostiumo istorija“. Iš kur toji meilė Rytams?
Iš nežinojimo. Vakarų Europos kostiumo istoriją dėsčiau suprasdama, kad ji – tik tam tikra dalis, kad egzistuoja visai kita rutulio pusė, mums nežinoma ir neištirta. Lietuvoje apie Rytus turime mažai medžiagos, apie tų kraštų kostiumą – dar mažiau. Kol buvome Sovietų Sąjungoje, Rusijoje vykdavo mokslinės konferencijos, Maskvoje veikė Rytų šalių tyrimų institutas, kai kas gaudavo kadencijas važiuoti į Indiją ar Kiniją rengti savo mokslo darbų – Lietuva niekada tokių galimybių neturėjo. O kai pas mus truputį nušvito, ėmėme sukinėti galvas į visas puses visais klausimais. Į programą įtraukėme Rytų kostiumo istoriją dėl dramaturgijos, kurioje labai dažnai susitinkama su Rytų šalių kultūra ir kostiumu, – kad ir garsiojoje „Madam Baterflai“. Daug keliavau, nemažai mačiau, maniau, kad tai reikalinga – neturime teisės iš akademijos išleisti nežiniukų. O ir patys Rytai nuostabūs.