Seksas ir jį apipynę prieštaravimai. Kodėl jie tokie gajūs?
Jei jums ir atrodo, kad seksas paprastas ir natūralus dalykas, tai britų rašytojui ir filosofui Alainui de Bottonui – anaiptol. Jis šiuolaikinį seksą sudėtingumu prilygina aukštajai matematikai. Seksas sukuria daugybę problemų. Kartais slapčia svajojame apie keistus nepažįstamuosius ar ryžtamės amoraliems bei žeminantiems eksperimentams, ieškodami naujų erotinių įspūdžių. Dar vienas sunkus uždavinys – pagaliau pasipasakoti tam, kas mums iš tikrųjų brangus, ko mes tikimės iš intymių santykių.
„Mes slapčia kenčiame dėl „liguistų sekso keistenybių“, apie kurias svajojame ar kurių bandome išvengti“, – teigia Alainas de Bottonas, pasiruošęs atsakyti į daugeliui iškylančius klausimus apie seksą.
1. Kodėl žmonės meluoja apie savo tikruosius troškimus?
Nepaisant to, kad seksas – vienas iš pačių intymiausių užsiėmimų, jis apaugęs daugybe mitų, kurie esą ir nusako, kas yra „norma“. Tačiau iš tikrųjų nedaugelis mūsų telpame į tos normos rėmus, rašo autorius savo knygoje „How To Think More About Sex “.
Beveik visi išgyvename su seksu susijusius negatyvius jausmus: turime krūvas fobijų, jaučiame kaltę dėl „purvinų“ fantazijų, visišką abejingumą ar net pasišlykštėjimą. Tik mes nesame pasiruošę apie tai kalbėti, nes norime kitų akyse atrodyti gerai. Argi galėtų įsimylėjėliai tiesiai šviesiai vienas kitam prisipažinti apie negatyvius su seksu susijusius jausmus? Dažniausiai ne. Jie bijotų partnerio reakcijos.
Tačiau kai jaučiame partnerio palaikymą, viskas keičiasi. Tai, kas vyksta poros miegamajame, dažniausiai toli nuo normų ir taisyklių. Tai abipusio susitarimo aktas tarp dviejų paslaptingų seksualių „Aš“, kurie pagaliau atsiveria vienas kitam.
2. Ar vedybos „užmuša“ seksą?
Visiškai normalu, kad po vedybų seksualiniai santykiai tampa retesni ir vėsesni. Nors seksologai ir bando mums įrodyti, kad tai netiesa. Alainas de Bottonas rašo, kad pagrindinė priežastis, kodėl santuokoje poros jaučia sekso trūkumą yra ta, jog neįmanoma staiga persijungti iš rutinos į erotiką. Buities smulkmenos dažnai užgožia erotinius jausmus.
Mes vengiame sekso ne todėl, kad jis nebeteikia džiaugsmo, o todėl, kad tiesiog nebesuderiname jo su buitiniais įsipareigojimais.
Seksui reikia spontaniškumo, vaizduotės, žaismės ir sugebėjimo pamesti galvą, o bendra buitis kartais prigesina tokius polėkius. Mes vengiame sekso ne todėl, kad jis nebeteikia džiaugsmo, o todėl, kad tiesiog nebesuderiname jo su buitiniais įsipareigojimais.
Na, tikrai sunkoka staiga persijungti nuo pokalbio apie tai, kokį virtuvės kombainą žadate pirkti, prie vylingo pasiūlymo prirakinti partnerį su kailiuku puoštais antrankiais... Kartais atrodo, kad tokiam vaidmeniui geriau tiktų kažkas kitas, su kuriuo nereikės kartu pusryčiauti ateinančius 30 metų...
3. Kodėl mes taip sureikšminame ištikimybę?
Nepaisant to, kad neištikimybė viešai smerkiama, visiškai ir niekada netrokšti sekso „iš šalies“ būtų keista. Tai reikštų neigti jėgą, kuri valdo racionalųjį mūsų „Aš“, jėgą, kuriai sunku atsispirti. Mes pykstame, susidūrę su faktu: nė vienas iš mūsų negali tapti viskuo kitam žmogui. Tačiau šią tiesą neigia šiuolaikinių vedybų institucija, kuri verčia tikėti, jog visus mūsų poreikius gali patenkinti viena asmenybė. Mes kankinamės dėl neištikimybės todėl, kad mums sunku susitaikyti, kad nė vienas iš mūsų negalime kitam būti viskuo.
„Mes tikime, kad vedybos įkūnys mūsų svajones apie idealią meilę ir seksą, o paskui pasijuntame nusivylę. Tačiau lygiai taip pat būtų naivu tikėtis, kad neištikimybė bus priešnuodis mūsų nusivylimui. Neįmanoma mylėtis su kitu žmogumi ir nepakenkti tam, kuris mūsų laukia šeimoje, – mano Alainas de Bottonas.
Kai kažkas, su kuo esame nieko prieš paflirtuoti socialiniuose tinkluose, siūlo mums susitikti viešbutyje, susiduriame su tikru gundymu. Dėl keleto valandų malonumo mes beveik pasiruošę rizikuoti šeimyniniais ryšiais.
Vedybų iš meilės šalininkai tiki, kas svarbiausia – emocijos. Bet jie ignoruoja visus žmogų draskančius emocinius prieštaravimus. Mes negalėtume egzistuoti, jei giliai viduje neišgyventume prieštaringų jausmų, nebūtume neištikimi patys sau: juk kartais norisi gerai pakratyti savus vaikus, nunuodyti sutuoktinį ar bent su juo išsiskirti, nes jis vėl nepakeitė lemputės.
„Mes – chaotiškų cheminių reakcijų rinkinys. Ir gerai, kad žinome, jog mūsų jausmai dažnai susikerta su išorės aplinkybėmis. Tai ženklas, kad einame teisingu keliu“, – apibendrina filosofas.