Jūrinių kelionių istorijoje nėra kito tokio siaubingo pavyzdžio kaip „MEDŪZOS“ žūtis. Istorikai sutaria, kad plausto katastrofa devynioliktojo amžiaus žmonėms buvo tas pats, kas „Titaniko“ tragedija – dvidešimtajame.
1819 metais Paryžiuje vykusioje parodoje kilo skandalas, kurio priežastis – milžiniška Théodore’o Géricault drobė „Medūzos“ plaustas“. Kovos dėl išlikimo vaizdas buvo toks tikroviškas, kad lankytojai neteko žado. Netgi šnabždėtasi, kad dailininkui „pozavo“ lavonai.
Visuomenės nuomonės išsiskyrė. Vieni manė, kad šedevras – drąsos ir sąžiningumo pavyzdys. Kiti piktinosi, kaip toks kraupus paveikslas galėjo atsidurti garbingoje parodoje.
Paveikslo siužetas paremtas trejų metų senumo įvykiais, nutikusiais „Medūzos“ laivo įgulai ir keleiviams. Katastrofos detalės vis dar buvo gyvos žmonių atmintyje ir kėlė tikrą siaubą. Nelaimė atsitiko dėl kapitono neprofesionalumo ir išdavystės. Paaiškėjo, kad nesąžiningas vyras patentą nusipirko iš korumpuotų pareigūnų, neturėdamas nei reikiamos patirties, nei žinių. 1816 metų gegužę prancūzų fregata, gabenusi į Senegalą naują gubernatorių, užplaukė ant seklumos ir įklimpo dabartinės Mauritanijos vandenyse. Nuspręsta statyti plaustą.