Šiaulių užaugintas S.Urbonavičius-Samas: „Negaliu atsidžiaugti dabartine Lietuva“

Tęsiame keliones po Lietuvą, kurių metu žinomų žmonių prašome pasidalyti įžvalgomis, kaip per 20 metų ES investicijos pakeitė jų vaikystės ar jaunystės miestus. Šį kartą su muzikantu, dainų autoriumi, prodiuseriu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu stebime, kaip keičiasi ir gražėja Šiauliai bei Vilnius.

Šiandien su S.Urbonavičiaus vardu daugiausia siejamas ne Panevėžys, kuriame atlikėjas gimė, o Šiauliai. Čia, Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete, muzikantas praleido ne tik jam asmeniškai, bet ir Lietuvos roko muzikos istorijai ryškius metus. Iš pradžių Samo solinis, pogrindinis projektas, vėliau, įtraukus kitus Šiauliuose studijavusius dailės ir muzikos studentus, virto gerai žinoma legendine grupe „BIX“.

Nuo vaiduoklių iki teptukų medžioklių

„Veiksmas sukdavosi aplink Dailės fakultetą. Tai buvo dvarelis priešais Šiaulių policiją ir saugumą. Šalia parkelis, kultūrkė, kavinės „Kišenė“, „Kaštonas“ ir pan. Būtent čia rinkdavosi visa kūrybinė Šiaulių liaudis, kol kultūristai, varškiniai ir kietekai laiką leisdavo centre, kabakuose. Aplink kultūrkę sukosi pogrindinis Šiaulių kultūrinis gyvenimas“, – jaunystės metus prisimena atlikėjas.

Dabar žmonės nebesupranta, ką reiškia deficitas, kai visko trūksta.

Minėtoje kultūrkėje Samas susipažino su gausybe bendraminčių – tarp jų žinomas dailininkas Paulius Arlauskas, grupės „Žuvys“ nariai: „Jie ir toliau puikiai gyvuoja kaip menininkai.“

Nemažai laiko su bičiuliais praleista ir ten, kur dabar įsitaisęs „Auksinis berniukas“, Šiaulių simbolis „Šaulys“. Tiesa, S.Urbonavičiaus studijų laikais jo čia nebuvo. „Reikšmingiausios buvo senosios kapinės. Ten kartkartėmis nueidavome truputėlį pagaudyti vaiduoklių“, – šypsosi atlikėjas.

„Apskritai, studentiški laikai buvo uch… Ir daug pirmų pasimatymų, ir muzika, – prisiminimuose paskęsta S. Urbonavičius. – Bet visgi bene svarbiausia vieta tuo metu man buvo dailės parduotuvė prie Gaidžio laikrodžio aikštės.“

Jeigu budėdavo prie dailės parduotuvės, šalia kurios buvo kultūristų pamėgtas „Pieno baras“, gal ir galėdavo gauti kokių dažų, teptuką... Susirasti piešimo priemonių nebuvo taip lengva – turėdavai medžioti. „Dabar gal žmonės nebesupranta, ką reiškia deficitas, kai visko trūksta“, – sako pašnekovas.

Lietuva įgavo spalvų

Šiauliuose vėl apsilankiusiam S.Urbonavičiui miesto pokyčiai – akivaizdūs. Jaunystėje pamiltos vietos kartkartėmis ir sunkiai atpažįstamos. Sentimentalius atsiminimus muzikantui kelia ir beveik 110 metų veikiantis saldainių fabrikas „Rūta“. Kadaise buvęs nacionalizuotas, prieš 30-metį fabrikas buvo grąžintas jį įkūrusiai šeimai. „Nors karas ar maras – saldainių reikia“, – juokiasi nostalgiją keliančius saldainius ragaudamas S.Urbonavičius.

Paauglystėje mėgęs lakstyti dviračiais, atlikėjas pripažįsta turėjęs gerai žinomo „Šiaulių vairo“ modelį. Po daugelio metų užsukęs į dabar jau „Baltik vairas“ gamyklą, didžiuodamasis stebisi, kad ES investicijų lėšos šiuo metu čia skiriamos dirbtiniam intelektui, kuris padeda greitai planuoti gamybos procesus. Per dieną „Vairas“ pagamina net 1 200 dviračių.

Jaunystėje pamiltos vietos kartkartėmis ir sunkiai atpažįstamos.

„Kai atvažiavau studijuoti į Šiaulius, prasidėjo mano, kaip asmenybės, augimas. Pačiame mieste dar buvo gūdus sovietmetis, gal tiksliau – jo pabaiga, kada dar viskas atrodė pilka. Šiauliai buvo be senamiesčio, viską supo sovietiniai namai, stovėjo kareivio paminklas ir t. t. Nors miestas ir turėjo išskirtinių objektų, jis nebuvo toks patrauklus, daug kas buvo supuvę, tarkim, parko estrada sugriuvusi.

Dabar čia atsirado daugybė įdomybių – ir Auksinis Šiaulių berniukas, kaip simbolis, pagal kurį miestą galima identifikuoti, ir Geležinė lapė, atnaujinta parko estrada... Šiauliai keičiasi mums regint, jie darosi vis fantastiškesni. Džiugina ir dalykai, kurie išliko ir tapo tarsi miesto simboliu.

Štai „Valerijono“ vaistinė be pertraukos dirba jau 152 metus!“, – džiaugiasi muzikantas ir priduria, kad į daugiau nei pusantro šimto veikiančią vaistinę plūsta moterys net iš Latvijos. Čia jos atvažiuoja dėl jauninančių, regeneruojančių, prabangių kremų, sukurtų pagal vaistininkystės tradicijas, o tai leido padaryti būtent ES investicijos.

„Mes ne tik einame koja kojon su pasauliu, bet dar ir norime būti pačiame priekyje, o tai yra fantastika. Šiauliuose vaikščiojau, čia gyvenau ir tiek daug apie šio miesto gilią istoriją nežinojau… Jei ne ES investicijos, čia nebūtų Auksinio berniuko, o šimtamečiams verslams būtų labai sunku“, – tikina atsiminimų takais sugrįžęs Samas.

„Savo šalį turime keisti kūrybiškai“

Pokyčius S. Urbonavičius mato visoje šalyje – kaip pats atskleidžia, jie ypač gerai juntami tiems, kurie užaugo nelaisvoje Lietuvoje, tarp pilkų miestų, supami prislėgtų žmonių pilkais drabužiais.

„Visa tai mačiau savo akimis. Dabar esame šviesmečiais ir per tokį trumpą laiką nutolę nuo šio taško. Tai, kaip gyvename, yra kosmosas… Dar pamenu, kaip su mama stovėdavome eilėje tam, kad nusipirktume batono. Ką jau kalbėti apie kitus produktus!“ – sako grupės „BIX“ įkūrėjas.

Pokyčiai ypač gerai juntami tiems, kurie užaugo nelaisvoje Lietuvoje, tarp pilkų miestų, supami prislėgtų žmonių pilkais drabužiais.

„Negaliu atsidžiaugti mūsų Lietuva, kaip ji pasikeitė, kaip viskas sprogo, kaip žmonės, kurie neinkščia, dirba, stengiasi, padaro stebuklingus dalykus ir keičia Lietuvą. Tai yra fantastika! Į tai žiūriu su šypsena veide“, – jaunystės dienas ir dabartį palyginęs sako S. Urbonavičius.

Būtent laisvė daryti tai, ką nori, ir darbas kuriant bendrą gerovę muzikantą įkvepia eiti į priekį. Žvelgti kūrybiškai į ateitį, kurti aplinką jis skatina ir kitus: „Taip, yra visokių niuansų, trūkumų, dalykų – juk Žemėje nėra rojaus. Tačiau taisytini dalykai yra mūsų kūrybinis kelias – mes, lietuviai, esame savo šalies šeimininkai ir galime kūrybiškai ją keisti. Reikia tik norėti, daugiau dirbti ir mažiau inkšti ar vienam kitą kaltinti. Nuo sovietmečio yra likęs mąstymas, kad kažkas turi mumis pasirūpinti ir viskas ateis savaime. Bet niekas už mus nieko nepadarys.

Šiandien esame laisvi užsidirbti, pasigražinti, pagražinti aplinką, papuošti miestus. Verslai kuria puikias erdves, barus, restoranus – man tai yra laisvė. Kurk, daryk!“

Pastaruoju metu nemažai su jaunimu dirbantis grupės „BIX“ narys sako matantis ir ryškius žmonių pokyčius, nulemtus skirtingos aplinkos. Laisvos Lietuvos vaikai, anot jo, skiriasi vidinėmis savybėmis.

„Taisunkiai žodžiais įvardijamas skirtumas. Tie, kurie nematė, nepajautė ankstesnių sąlygų, gali galvoti, kad viskas, ką turime dabar, atėjo natūraliai. O mes šiek tiek kitokie: gyvenome tada, kai daug ko nebuvo galima sakyti, kada viską turėjai slėpti po paklode, kalbėti užkoduotais žodžiais, kurti koduotą meną. Dabar žmonės atviresni, gali kalbėti tai, ką nori, būti tokie, kokie nori būti. Jaunų žmonių vidinė laisvė šiandien tikrai juntama“, – mano atlikėjas.

„Žmonės auga kartu su aplinka“

S.Urbonavičiaus nuomone, didžiulę įtaką mūsų mentalitetui daro ir tai, kad šiuo metu gyvename kur kas gražesnėje aplinkoje. Tai, kaip jis sako, mus veikia tiesiogiai ir netiesiogiai:

„Kai matai apleistą vietą, nejauti sąžinės graužaties ten numesdamas šiukšlę, kažką nuspirdamas, pasielgdamas atsainiai. Bet kai regi sutvarkytą aplinką, tave ji maloniai įpareigoja ir pačiam jos neteršti.“

Taisytini dalykai yra mūsų kūrybinis kelias – mes, lietuviai, esame savo šalies šeimininkai ir galime kūrybiškai ją keisti.

Aplinkos grožį Samas vertina ir dėl to, kad tai gali žmonėms suteikti tam tikrą estetinį auklėjimą, kitaip tariant, išoriniai pokyčiai mus keičia ir iš vidaus. „Architektai, menininkai kuria erdves apgalvodami kiekvieną liniją ar niuansą – taip netiesiogiai lavina žmonių estetinį skonį. Pabuvę gražiose vietose ir nuėję ten, kur viskas nesutvarkyta, apteršta, nesijaučiame gerai, pradedame ilgėtis estetikos. Faktas tas, kad žmonės auga kartu su gražėjančia aplinka“, – šypsosi S. Urbonavičius.